Izmaelis. Minties ir dvasios kelionė

Tai, kad Mokytojas atrodo keistai ir pažiūrėjus neprimena nei budistų vienuolio, nei dvasinio vadovo, nei seno išmintingo atsiskyrėlio, vėliau nebeatrodo keista – jis nėra nei tas, nei anas. Mokytojas ir tiek, kramto medžio šakelę ir ramiai laukia, kam galėtų perduoti sukauptą išmintį. Suradęs savęs vertą Mokinį, kelia jam vienintelę sąlygą – būtinas nuoširdus noras išgelbėti pasaulį. Be abejo, dar sugebėjimas klausytis, daryti išvadas ir atsakomybės jausmas. Atsakomybės už visą dalginių civilizaciją, pašėlusiu greičiu tempiančią save pragaištin. O ten dažnai nukeliaujama, kai pradedama laikyti save visatos centru bei visų dievų idėjų aukščiausiąja išraiška.

Ir tikrai – civilizuota save vadinančios visuomenės mitas apie žmogų – galutinį evoliucijos produktą yra labai gajus, bet pagrįstas tik jos pačios egoizmu. Vieno rusų mokslininko sovietmečiu išleistoje knygelėje, be racionalaus sniego žmonių, nso bei poltergeisto aiškinimo, radau ir skyrelį apie evoliuciją. Mokslas mums sako, kad pagal evoliucijos teoriją gyvename paskutiniame savo rūšies egzistavimo etape. O kas toliau? Toliau bus kiti, ir nieko čia nuostabaus ar šokiruojančio.

Bet „Izmaelis“ ne vien apie tai. Jis nepateikia atsakymų į svarbiausius žmonijai kylančius klausimus, bet jei nusprendei jų ieškoti, pradėk nuo čia.

„Šią knygą prisimins dar daugybę metų“, taip apie romaną yra pasakęs Rėjus Bredberis ir, ko gero, buvo visiškai teisus. Nemėgstu švaistytis žodžiu šedevras, bet „Izmaelis“ - viena knygų, vertų tokio apibūdinimo.

Pasak D. Quinn, po pirmojo knygos išleidimo jį užplūdo skaitytojų laiškai, esą „Izmaelis“ visiškai pakeitęs jų požiūrį į pasaulį. Ką gi, tai buvo autoriaus tikslas ir slapta viltis. Gavęs pirmąjį laišką, jis lengviau atsikvėpė – žaibo tvykstelėjimą pajuto mažiausiai vienas žmogus. Tokių atsirado kur kas daugiau.

Sumanymą, kuris įsikūnijo knygoje „Izraelis“, D. Quinn baigė įgyvendinti 1991-aisias, tačiau iš tikrųjų tai – viso jo gyvenimo knyga, kuri teberašoma ir šiandien. Kiekvienas naujas leidimas kažkuo skiriasi nuo ankstesniojo, knyga taisoma, pildoma. „Aš visada ją rašysiu, o ji savo ruožtu visada darys įtaką man“, teigia „Izmaelio“ autorius.