
„Šis romanas originaliai ir daugeliu atveju naujai interpretuoja Kultūros, Istorijos ir Žmonijos likimą. Knyga nepateikia konkrečių atsakymų į svarbius būties klausimus, bet palieka galimybę susirasti juos pačiam skaitytojui.“
Tai protinga knyga, mokanti ir verčianti pažvelgt daug giliau, negu į sekantį puslapį. Juk vis rečiau sustojam paklausti savęs – kas bus po mūsų ? Ar aš bei visa žmonių giminė gyvena teisingą gyvenimą?
Kiekvienas, kuris prisiskaitęs pagyrų apie šį filosofinį romaną, tikisi atrasti kažką nepaprasto, naujo ir negirdėto, didžiai nustebs – čia interpretuojamos senos, visiems gerai žinomos tiesos: žmogus įsivaizduoja save pasaulio valdovu, pamynęs tiek gamtos dėsnius, tiek dievų autoritetą; civilizacija mus visus veda į išnykimą ir pan. Keliami žmonijai bendri klausimai: kas kaltas dėl vis didėjančios žmonių populiacijos ir bado, kodėl nustojome evoliucionuoti, kaip pasaulis tapo toks, koks jis yra dabar ir kaip visa tai pakeisti. Tai globalinių pasaulio problemų ir netradicinio jų sprendimo siūlymai. Nežinau, ar autoriui pavyko įtikinti daugumą skaitytojų, jog dar įmanoma išgelbėti pasaulį, bet knygos pardavimo reitingai įrodo, kad žmonės nėra abejingi naujiems „tobulo pasaulio“ ieškojimams. O tai svarbu.
Romano pradžia keistai nuteikia skaitytoją – juk gorilos, kaip žmogaus mokytojos vaidmuo, yra labai netradicinis, o jos prabilimas apie savo biografiją ir išsimokslinimo etapus įdomus ir teikiantis nemažai reikšmės tolimesniam mokymui bei požiūriui į civilizuotų žmonių pasaulį. Asmeninę kovą skaitytojui sukelia dažnas ir pagrįstas Izmaelio „dalginių“ (civilizuotų žmonių) šmeižimas, jų ydų iškėlimas. Nors kartais autorius ir persistengia sutirštindamas spalvas, visgi, pamynus savo ego, tenka pripažinti, kad civilizacijos paliesti žmonės netruks sugriauti savo pasaulį. O „akmeniniai“ (likusios, nepriklausančios jokioms civilizacijoms gentys) įgyvendina teisingą legendą ir ne kas kitas, bet jie moka gyventi.
Puslapis po puslapio, remdamasis biblijinėmis, istorinėmis, geografinėmis, žiniomis, autorius bando įrodyti savo tiesą gorilos akimis. Kartais (ypač romano pradžioje) įkyrūs, bet paprasti Izmaelio klausimai apie jį patį (t.y. žmonių giminę) glumina ne tik kūrinio veikėją, tačiau ir skaitytoją. O kuo toliau, tuo labiau pasineri į laisvą interpretaciją, kur tarp eilučių yra palikta vietos ir kiekvieno iš mūsų nuomonei.
Kad ir kiek niūrios tiesos pasakyta, vis dėlto knyga palieka šviesų įspūdį – tikėjimą, jog viskas gali būti gerai.
„AR ŽMOGUI PASITRAUKUS „AR PASITRAUKUS GORILAI
ATSIRAS ATSIRAS
VILTIS VILTIS
GORILAI?“ ŽMOGUI?“
- skelbia paskutinės knygos eilutės.
Ar?