Istorija prasideda Šumere: trisdešimt devyni dalykai, pirmą kartą paminėti rašytinėje istorijoje

Žymiausio šumerų civilizacijos tyrinėtojo, amerikiečių profesoriaus Samuelio Noah Kramerio (1897–1990) knyga „Istorija prasideda Šumere” jau tapo šiuolaikinės istoriografijos klasika šalia tokių studijų kaip J. Huizingos „Viduramžių ruduo” ar K.V. Ceramo „Dievai, kapai ir mokslininkai”. Pasirodžiusi 1956 metais, knyga ne kartą perleista, papildyta naujais šumerologijos atradimais.

Nieko naujo nėra po saule. Tūkstantis metų iki hebrajams parašant Bibliją, o graikams - „Iliadą” ir „Odisėją”, šumerai jau buvo sukūrę brandžią literatūrą, turtingą mitų, epinių pasakojimų, himnų ir raudų, pasakėčių ir patarlių. Knygos autorius neabejoja, kad šios ilgą laiką užmarštyje skendėjusios literatūros atkūrimas bus pripažintas svarbiausiu įnašu į XX a. humanitarinius mokslus.

Knygos paantraštė – trisdešimt devyni dalykai, pirmą kartą paminėti rašytinėje istorijoje – nurodo tiesioginį ryšį tarp istorijos ir rašto, sukurto beveik prieš penkis tūkstantmečius Šumere, Mesopotamijoje (dabartinio Irako pietūs). Ar iš tikrųjų šumerai, raštininkų tauta, buvo pirmieji, sukūrę raštą, ar ne, neabejotina, kad būtent jie raštą pavertė veiksminga minčių perdavimo sistema. Šumerų rašytinis palikimas – tai pirmieji moraliniai idealai ir religinės sąvokos, kurias žmogus išreiškė raštu ant molinių lentelių. Knyga patogiai suskirstyta į 39 skyrius, tai yra, 39 dalykus, apie kurių egzistavimą nežinojome, kol nebuvo iššifruotas šumerų raštas.

Atkasta daugybė senovės mokyklinių „vadovėlių”. Ar galėjome įsivaizduoti, kad trečio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje Šumero teritorijoje jau veikė sistemingai rašto mokančių mokyklų tinklas?! Ar kad maždaug prieš 3000 m. pr. Kr. Šumere jau būta tam tikrų demokratinių institucijų?! Nors šumerų miestai jau seniai išnykę ir tūkstantmečius trūnija po žeme, tolima senovė ir jos žmogus staiga priartėja, įgauna pažįstamą žmogišką pavidalą. Pavyzdžiui, pristatydamas pirmąjį žinomą „įsiteikimo” atvejį iš šumerų pasakojimo apie kasdienę mokinio veiklą, mokslininkas atskleidžia, kiek mažai per tūkstantmečius pasikeitė žmogaus prigimtis. Tikrą susižavėjimą kelia prieš 3700 metų šumerų užrašytas tėvo moralas sūnui, nenorinčiam eiti į moklyklą (juk tai kankynė!), ir vietoj to besišlaistančiam po miesto gatves: „Tu, slampinėjantis po aikštes, ar nori susilaukti sėkmės? Tuomet pagalvok apie gyvenusias prieš mus žmonių kartas. Eik į mokyklą – ji tau duos daug naudos. Mano sūnau, pagalvok apie gyvenusias prieš mus kartas, paklausyk jų patarimo”.

Didžiąją dalį gyvenimo Krameris skyrė šumerų tekstų vertimui, kasdienio šumerų gyvenimo rekonstravimui. Per mitologinius pasakojimus, himnus ir raudas mokslininkas prisiliečia prie šumerų pasaulėjautos, o per teisinius dokumentus – prie šumerų vertybių. Knygoje nuskamba ir asmeniški, specifinio mokslinio darbo aprašymai. Tad knyga savo intymumu dar labiau priartėja prie plačiojo skaitytojų rato. Mokslininkas prisipažįsta, kad šis dešimtmečių triūsas permerktas jo paties prakaitu, ašaromis ir krauju. Bet ar galėjome įsivaizduoti, kad tokios universalios ir įdomios knygos temos, kaip pirmoji meilės istorija, pirmoji lopšinė, pirmasis pasakojimas apie prisikėlimą iš mirusiųjų, pirmasis mokesčių sumažinimas, pirmasis nepilnamečių nusikalstamumas, pirmoji darbininkų pergalė, pirmieji seksualiniai simboliai, šiuolaikinės negandos senovės pasaulyje ir daugelis kitų temų, yra rezultatas iš pažiūros nuobodaus, lėto ir alinančio daugelio mokslininkų darbo, paskendus muziejų archyvuose, kopijuojant šimtus molinių lentelių?

Man asmeniškai daugiausia apmąstymų apie mūsų civilizacijos ir kultūros ištakas sužadino knygoje  aprašytos Biblijos sąsajos su šumerų pasakojimais. Šumerų literatūra hebrajams padarė didelį poveikį. Vėl persmelkia jausmas, kad iš tiesų juk nieko naujo nėra po saule, viskas jau buvo sukurta ir išgyventa prieš tūkstančius metų: pirmasis rojus ir pragaras, pirmasis „Nojus” ir pirmasis „Jobas”.

Biblijos kilmės ištakų galime ieškoti Šumere. Pavyzdžiui, mokslininkas daro išvadą, kad biblinė Ievos, sukurtos iš šonkaulio, istorija gali būti šumeriškos kilmės. Šumerų mite apie rojų „Enkis ir Ninhursagė”, pasakojančiame kaip dievas Enkis paragavo neįkainojamų augalų ir užtai užsitraukė juos sukūrusios deivės Ninhursagės rūstybę, slypi atsakymas, kodėl biblinė Ieva (lot. „gyvenimo davėja”) buvo sukurta iš šonkaulio! Taip pat pastebėta, kad, nepaisant dvasinio ir religinio pobūdžio skirtumų, kai kurie Kristaus istorijos motyvai gali turėti šumeriškas ištakas (mitas apie piemenį-karalių Dumuzį). Juk Kristaus istorija neatsirado kultūriniame vakuume.

Besidomintiems civilizacijų raidos istorija bus įdomus globalus mokslinis žvilgsnis į vadinamąją „šumerų problemą”, kuri formuluojama taip: ar šumerai buvo pirmieji žmonės, apsigyvenę žemutinėje Mesopotamijoje, ar ten jau prieš juos būta galingos civilizacijos, kurios pasiekimus šumerai perėmė taip, kaip romėnai perėmė graikų kultūrą? Įdomu, kad raktą į šį klausimą duoda šumerų epinė literatūra, vadinamasis herojinis amžius, vienu ar kitu metu vyravęs įvairių tautų istorijoje.

Herojiniai pasakojimai apie didvyrius, skirti deklamuoti arba dainuoti, buvo užrašyti praėjus daugeliui amžių po jų sukūrimo, kai jau atsirado raštas. Tai ne tik literatūra, tai svarbus socialinis reiškinys, nulemtas tam tikrų politinių ir psichologinių veiksnių. Herojinių amžių tautos (graikai, indai ir germanai) palaikė ryšius su kokia nors silpstančia ir yrančia civilizuota valstybe: „Ypač svarbus vaidmuo tekdavo samdomiems kareiviams, tarnaudavusiems tose valstybėse, kai jos kovodavo dėl savo išlikimo: samdiniai iš gerokai labiau civilizuotų kaimynų perimdavo karines žinias ir, kad ir nedaug, kai kuriuos kultūrinius laimėjimus. Galiausiai šios tautos prasiverždavo pro civilizuotų imperijų sienas, jų teritorijose imdavo steigti savo karalystes bei kunigaikštystes ir sukaupdavo didelį turtą – tai ir žymėjo gana nebrandaus ir barbariško kultūrinio laikotarpio, kurį vadiname herojiniu amžiumi, pradžią”. Krameris daro mokslines išvadas apie tai, ar šumerų herojinis amžius taip pat sutapo su jų migracija (o tai reikštų, kad sąlygiškai primityviems šumerams pavyko prasiveržti pro didelės mums nežinomos civilizuotos žemutinės Mesopotamijos valstybės sienas ir ją užimti).

Ar jums yra kada nors tekę skaityti poemą, skirtą… žuviai? Šumerų kūrinys, pasakojantis apie pirmąjį akvariumą, – tikras poetinis perlas. Tai jautrus aistringai žuvis mylėjusio žmogaus kreipimasis į žuvį. Poemoje ji tarsi sudievinama, kalbantysis ją vadina mylimu, puikiu sūnumi. Negaliu nepacituoti bent dalies šio švelnaus rūpesčio kupino kūrinio:

Žuvie manoji, namą tau pastačiau, pastačiau tau svirną,
Prie to namo puikų kiemą, platų gardą tau pastačiau,
Jo vidų smilkalais nukroviau, iškilmių šulinį iškasiau, vietą, kuri
džiugina širdį,
Nieks neprisiartins prie tavo namo tvirtai suveržto, išpuošiau jį augalais,
Maisto name rasi, maisto paties geriausio,
Gėrimo name rasi, gerovės gėrimo,
Musės aplink gėrimų stalą name nesisukioja,
Pro duris tavo joks niurzga neįkels kojos priešiškos,
Ant slenksčio ir sklendės, miltais apibarstytų, smilkytuvą padėjau,
Kvepia namas saldžiai kaip miškas kedrų gardžiakvapių,
Prie namo alaus padėjau, puikiausio alaus padėjau,
Padėjau medaus, alaus ir sausainių, saldžių kaip...

Kramerio „Istorija prasideda Šumere” – tai modernių mokslinių metodų ir įtaigaus pasakojimo kokybių kombinacija, atskleidžianti, kad raštą sukūrę senovės šumerai ir šiuolaikiniai žmonės savo esme yra be galo panašūs. Neabejotinas knygos privalumas – teminis patogumas. Kiekvienas skyrius  iliustruojamas išmintingai parinktais autentiškais šumerų rašytiniais liudijimais, tiesiog stulbinančiais savo modernumu, kaip antai patarlės: „Jei šalis menkai ginkluota, priešas niekad nesitrauks nuo vartų”, „Kas stato kaip valdovas – gyvena kaip vergas; kas stato kaip vergas – gyvena kaip valdovas”.