Ir tada bus geriau...

Romanas prasideda realistiškais XX a. Neringos ir pajūrio gyventojų kasdienybės paveikslais. Jau imi jausti leidėjų išgirtą epinį I. Simonaitytės pasakojimų dvelksmą, kai staiga veiksmas perkeliamas į nežinia kokią mistinę, pilkos miglos apgaubtą erdvę. Joje keistos būtybės, prisistačiusios kaip „Dievo tarnai“, tardo jaunuolį, kurio gyvenimas, pasirodo, ir buvo tuose paveiksluose pavaizduotas. Tie visažiniai, laisvai filosofinėmis mintimis ir moksliniais terminais operuojantys „tardytojai“ lieka gana neaiškūs, bet uoliai vykdo savo misiją: parodyti Matui Lietuviui (pavardė, matyt, neatsitiktinai parinkta –­ aprašomoje vietovėje gyvena ir vokiečių, ir žydų šeimos) jo gyvenimo klaidas. Ilgi monologai (pasirodo, tos būtybės jau seniai stebi vaikino giminę ir lemtingomis akimirkomis siunčia jai ženklus) skirti išnagrinėti kiekvieną Mato žingsnį, pasverti kiekvieną išsakytą žodį, aptarti santykių su aplinkiniais subtilybes, kad veikėjas pripažintų klydęs, pasigailėtų dėl to ir galiausiai per kančias išeitų į šviesų ir tiesų dorovės kelią.

Mato gyvenimo epizodai jam rodomi savotiškame „ekrane“, o paskui ilgai ir smulkiai aptarinėjami, nurodant, kur jis buvo nuklydęs nuo sumanyto kelio ir nusižengęs moralei. Veikėjas atrodo naivus, išsigandęs, jau iš pat pradžių gali numanyti, kad teisinsis, atgailaus, pripažins kaltę ir pažadės daugiau taip nedaryti. Apskritai ta kelionė po jo reinkarnaciją būtų visai įdomi, jei ne ta pedagogiškai teisinga, geležinę valią šlovinanti ir Dievu besiremianti komanda. Juo labiau kad Dievo suvokimas čia neišeina iš krikščioniškos pasaulėžiūros ribų. Kitaip siužetas gal truputį primintų V. Pelevino aprašomas keliones laiku. Tik, deja, autorei nebūdingas šio rašytojo pasakojimo lengvumas, o humoras ar ironija jai apskritai neegzistuoja.

Suprantu, kad socialinių mokslų daktarė nepaprastai rūpinasi visuomenės moralumu. Bet labai sunku skaityti knygą, kur net meilė racionaliai „preparuojama“, kad triumfuotų protas ir sąmoningas apsisprendimas: „Juk reikėjo imti kontroliuoti kiekvieną savo mintį“ (p. 179). Apsispręsti reikėtų vieną kartą ir visiems laikams nustatyto gėrio standarto labui. Knygoje pretenduojama į filosofinę gelmę, bet jos veikėjai aprašyti tik labai tipizuojant ar idealizuojant, t. y. nesigilinant. Primena moralės diktatūrą, o literatūriniu atžvilgiu čia viskas labai solidu, fundamentalu ir… nuobodu.