Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Ir tada bus geriau...

Ir tada bus geriau... Kai sėdu prie darbo stalo su nauja anotuojama knyga rankose, neturiu įpročio naršyti internete: gal kas šį kūrinį jau recenzavo, kaip vertino? Tačiau šįsyk įpročius atidėjau į šalį. Knietėjo autorė, nes keli sakiniai, pateikti paskutiniame romano viršelyje, netenkino: „... yra baigusi dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, apgynusi socialinių mokslų daktaro disertaciją, docentė, mokytoja ekspertė, parašiusi ne vieną knygą muzikos pedagogikos tema“. Deja, internetas apie „Ir tada bus geriau...“ pasiūlė nedaug. Tik A. Fominos „nuosprendį“: moralės diktatūra, kurioje „literatūriniu atžvilgiu viskas labai solidu, fundamentalu ir... nuobodu“, taip pat – vienos skaitytojos komentarą, bandantį įtikinti, jog „ši knyga – sielos mokytoja“, nuo jos, pradėjęs skaityti, nebegali atsitraukti ir ji – per autorės prisilietimus prie dvasinių vertybių – „sužadina naujus suvokimus ir potyrius“ bei netgi priverčia skaitytojus gailiai verkti.

Ir su profesionalės, ir su neprofesionalės nuomonėmis galima sutikti tik iš dalies: ašarų skaitydama romaną tikrai neliejau (nors dideli teksto gabalai iš tiesų kažkuo priminė prieškario Europos produktą – prasilavinusių panelių salonines istorijas), o solidumo man vis pritrūkdavo, ypač susidūrus su negyvu, negrabiu, skubos darbo sakiniu ar epitetu. Įdėmus redaktorius tokias teksto duobes, manau, būtų be didesnio vargo išlyginęs, lygiai kaip ir tas vietas, kuriose kiek prasilenkiama su logika, tačiau, įtariu, kad prie ilgoko, veik pusketvirto šimto puslapių pasakojimo autorė plūkėsi vienui viena...

Romanas dviejų dalių. Pirmoji – tie jau minėti lapai, kurie – didesniu šriftu surinkti – būtų storumo gal kaip Thomo Manno „Budenbrokai“, antroji – vos vienas puslapiukas, iš jo turime suprasti, kad pagrindinio herojaus Mato Lietuvio, kuriam po mirties pažadėtas atgimimas, reinkarnacija įvyko: greitosios pagalbos automobilyje, skubančiame iš Kuršių Nerijos į keltą, gimdyvė ir jos vyras nutaria naują gyvybę pavadinti Alberta, nes „šį vardą nešiojantys būna labai protingi, dvasingi ir geri žmonės“ (p. 341). Atsimenant, kad autorė knygą dedikavo „savo tėčiui Albertui – gyvenimo Mokytojui, išmintingam patarėjui, draugui“, pasirinkimas aiškus. Deja, nesupratau, kodėl Matas turi atgimti ne berniuku, o mergaite? Nesvarbu, kad mirę jo artimieji, žadėdami susitikimus naujame gyvenime, perspėja: „tik žemiški vaidmenys gal bus pasikeitę“. Tačiau Izabelė, pirmoji herojaus aistra, juk žada visai ką kita: „aš mylimąja liksiu...“ (p. 337), nes „mylimumas“, knygos autorės valia, tai vertybė, kuri užsitarnaujama ištikimybe vienas kitam... Dvasine ištikimybe, suprantama, nes Matas Lietuvis – dukart anaiptol ne Izabelę vedęs ir su kiekviena pačia po dukterį sugyvenęs žmogus...

Matui Lietuviui autorės nulemta, be jau minėtų personažų, gyventi dideliame būryje kitų artimųjų ir pažįstamų: motina Anikė, tėvas Jokūbas, krūva brolių, sesuo, sesers vyras, pirmieji uošviai, antrieji uošviai, pirmosios žmonos vyras, vėliau tapęs antrosios žmonos sužadėtiniu, dukterų Gertrūdos ir Dorotėjos mylimieji, taip pat įvairios monikos, onos, magdalenos, kasparai, tiškevičiai ir chaimai zingeriai, – kitaip tariant, darbštaus, turtingo ir visų gerbiamo architekto tarnai bei kaimynai... Visai šiai margai „kolekcijai“ romane atiduodama duoklė, su visais esame smulkmeniškai supažindinami, visų keliais ir klystkeliais sykiu einame. Turtinga ir geografija: Preila, Juodkrantė, Klaipėda, Palanga, Karaliaučius, Drezdenas, Hamburgas, Varšuva, Vilnius, Varėna, Mosėdis, Misūrio slėnis Amerikoje ir Sent Luji... Knygoje minimus miestus ir „svieto pašalėlius“ sunku net suskaičiuoti. Nors gal kas nors imtųsi? Neabejoju: herojų ir vietovardžių gausa autorė taikosi į rekordų knygą. Bent jau lietuviškų rekordų – tikrai. O dar romanistės plunksna (nors gal derėtų sakyti – kompiuterio klaviatūra) bus nusitaikiusi į Klaipėdos krašte teikiamą premiją – argi veltui leidėjų anonsas skelbtų: „Ievos Simonaitytės Mažąją Lietuvą primenantis romano pasaulis šiandieninės rutinos apakintam žmogui spinduliuoja išmintį, su kuria gyventi gali tapti lengviau“?

Lengvinti gyvenimą – kilni misija. Bėda, kad moralės kodeksas pateikiamas perdėm didaktiškai: „Dabar viskas aišku. Turiu nedaryti kitam to, ko pats nenorėčiau patirti, išsaugoti minties, žodžio ir jausmų tyrumą, stengtis kitam padėti, mylėti artimą ir svetimą kaip save patį!“ (p. 337). Arba: „Ak, tie žmonės! Kodėl jie nori viską ir visus valdyti? Vyrai – moteris, o tos – vyrus, tėvai – vaikus, o vaikai – tėvus. Visi mano, kad gyvenimas yra tuščias kambarys, į kurį reikia skubėti pritempti reikalingų ir nelabai reikalingų daiktų...“ (p. 176).

Dvi sferos rūpi autorei – žemiškoji ir anapusinė. Pirmoji, kaip jau minėta – nuosekli, smulkaus aprašinėjimo pilnoji. Lyg manų košės lėkštė po nosimi. XIX-XX a. sandūros realijų ir Mažosios Lietuvos kolorito romane irgi nestinga.

Sudėtingiau su Dausomis, kuriose tvyro „pieno baltumo rūkas – kažkoks keistas, visa apimantis ir šiltas“ (p. 13) ir kuriose jau mirusį, nors to dar ir nesuvokiantį Matą Lietuvį pasitinka „augalotas vyriškis“, vardu Jozuė, ir „laiba moteris“ – Noja. Jų misija – vaizdais lyg kino teatre parodyti Matui, kas jo gyvenime blogai, o kas gal ir gerai daryta. Ne kur kitur, o šioje sferoje autorė „paleidžia“ savo fantaziją – prabyla apie TV, įvairiausių „realybės šou“ ir smurto filmų daromą žalą žmogaus sąmonei, o „desertui“ net braškių arba mėlynių herojui pasiūlo. (Gal tai dangiškasis pagardas žemėje prisivirtai košei?)

Kol autorė Noją su Jozue vadina Viešpaties valios vykdytojais, padedančiais sielai apsivalyti, dar įmanoma patikėti, jog „kiekvienam reikės už save atsakyti“ ir kad „visom kalbom ir Jėzus, ir Buda, ir Mahometas, Krišna, Zaratustra (...) jau prieš daug šimtų metų kalbėjo beveik apie tą patį“ (p. 14). Tačiau kai Jozuė pagaliau „pavirsta“ Mato Lietuvio tėvu, o Noja – mylimąja Izabele, kyla aibė abejonių, ar L. Piličiauskaitė-Navickienė tikrai kompetentinga anapusybės klausimais. Tai tik iš įvairių religinių nuogirdų suplaktas „dvasingumo kokteilis“... Bet paguoskime autorę, parašiusią savo „pirmą stambų grožinės literatūros kūrinį“: TOKIO romano iki jos mūsų literatūroje tikrai dar nebuvo.
Violeta Šoblinskaitė Aleksa
2008-08-05
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Baltos Lankos
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2008
Puslapių: 341
Kodas: ISBN 978-9955-23-135-6
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą