Ir padegė šiuos namus

Styrono romaną gali būtų pavadinti detektyvu. Ir skaityti jį kaip detektyvą. Yra auka, yra motyvas, policija, ir, be abejo, žudikas. Bet nėra bausmės. Ir be to, akivaizdu, kad pats autorius nenorėjo parašyti detektyvo. Galiu jį nuraminti. Gero detektyvo jis tikrai neparašė. Ar parašė gerą knygą? Atrodo, irgi ne.

Kaip jau minėjau, knyga turi detektyvinių bruožų. Tačiau autoriui rūpi ne tai. Knyga - tai dviejų vyrų pasakojimas apie trečiąjį, nužudytąjį, jų bendrą pažįstamą. Jei autorius vadovautųsi nuostata „apie mirusiuosius arba gerai, arba nieko”, ši knyga apskritai nebūtų parašyta. Vienas besikalbančių vyrų yra žudikas. Antrasis tai nujaučia, bet nespaudžia kito prisipažinti, todėl knygą sudaro beveik šeši šimtai puslapių.

Nors knyga prasideda nuo Piterio Levereto pasakojimo, autoriui labiau rūpi jo pašnekovas, Kesas Kinsolvingas. Ne dėl to, kad tai jis yra potencialus įtariamasis. Ilgas ir išsamus Keso sapnų, manijų ir kitokių beptotybės apraiškų aprašymas leidžia daryti prielaidą, kad būtent šis motyvas autoriui buvo svarbiausias, visa kita — tik dekoracija. Ir būtent tai padaro šią knygą silpna — Keso pasakojimui akivaizdžiai trūksta sveiko proto, ne vien todėl, kad jis iš tiesų beprotis — kas gali ištverti nesibaigiančius alkoholistinių vizijų aprašymus, jei vienintelis dalykas, kurį norėtųsi sužinoti, yra tai, kas, po galais, ten įvyko.

Pati knygos atmosfera yra niūroka, gal šiek tiek apokaliptinė, todėl iš konteksto visai iškrenta dirbtinai optimistinė knygos pabaiga — beveik „gyveno ilgai ir laimingai”. Atrodo, lyg autorius pagaliau prisiminė, kad jo knygoje, be alkoholiko Keso, yra dar ir kitų veikėjų, ir pabandė pataisyti padėtį, pabaigą dedikuodamas Piteriui. Ketinimai, savaime suprantama, gražūs. Bet „I don‘t buy it”, kaip pasakytų amerikiečiai.

Beje. Kokie namai buvo padegti, kas juos padegė ir apskritai, kuo siejasi knygos pavadinimas su jos turiniu, atvirai pasakius, nesupratau. Bet galimas daiktas, kad kažką būsiu praleidusi.