Interviu su vampyru

„Meistriškai parašyta istorija, kuri atskleidžia giliausius žmogaus pojūčių kampelius... Nuo pat pradžių esame patraukti bei užhipnotizuoti vampyro balso“ („Chicago Tribune“)

Pagaliau po dvylikos metų pertraukos vėl pakartotinai kita Kauno leidykla (šį romaną 1997-aisiais metais buvo išleidusi leidykla „Tyrai“) išleido pasaulinį Anne Rice bestselerį „Interviu su vampyru“, pirmąją „Vampirų kronikų“ dalį. Dar 1976 metais tik pasirodžiusi knyga „Interviu su vampyru“ žaibiškai tapo kultine ir padarė milžinišką įtaką visai knygų apie vampyrus gerbėjų kultūrai. Net šiandien ji laikoma viena iš penkių geriausių visų laikų knygų apie vampyrus ir daugelyje šalių yra įtraukta į mokyklų studijų programą, analizuojama filosofijos paskaitose, universitetuose. Tai kuo gi šis kūrinys taip sudomino milijonus žmonių?

Pirmosios vampyrų kronikos herojus — kadaise turtingas plantacijų paveldėtojas, netekęs mylimo brolio, tapęs vampyru Luisas — pasakoja savo užburiančią, šokiruojančią ir šiurpiai erotišką išpažintį jaunam, smalsiam žurnalistui: kaip jo iššūkį priėmė vėliau jo mokytoju tapęs aistringasis vampyras Lestatas, vis mokinantis jį vampyriškojo gyvenimo būdo. Apie kerštingąją mergaitę Klodiją, kurią, trokšdamas kraujo, jis pasmerkė mirčiai, o Lestatas ją išgelbėjo, paversdamas nemirtingąja ir įkalindamas vaiko kūne jos moteriškumą. Luisas —  vampyras, turintis žmogaus sielą, vis labiau trokštantis sužinoti vampyriškosios prigimties paslaptį. Išduodamas Lestatą, norėjusį, kad jie visi būtų laiminga šeima ir jo niekad nepaliktų, Luisas leidžiasi į kelionę su jaunąja Klodija ieškoti kitų vampyrų, galinčių atsakyti į daugybę metų jį kankinančius klausimus. Prancūzijoje vampyrų teatre Luisas su Klodija sutinka seniausiąjį likusį vampyrų teatro įkūrėją ir jų vadą Armandą, kurio įsiliepsnojusi aistra tampa mirtina Klodijai ir pačiam Armandui. Luiso istorija ir „Interviu su vampyru“ baigiasi tragiškai, tačiau tai - tik kronikų pradžia…

Tikriausiai tokia patrauklia ne tik vampyrų mėgėjams knygą padaro, tai, kad joje nagrinėjamos ir apsvarstomos problemos nesvetimos nei vienam žmogui ir, žinoma, nereikėtų pamiršti ir tai, kad knyga yra autentiška ir išskirtinė – tai bene pirmasis kūrinys apie jaučiančius vampyrus. Įdomu pažvelgti į pasaulį kitokio padaro akimis, kuriam žmonės yra grobis, kuris jaučia baisų alkį, kuris privalo saugotis mirtingųjų, bet tuo pačiu jis stengiasi išsaugoti savo žmogiškumą, išsiaiškinti gyvenimo prasmę, surasti savo tikslą ir atsakymus į klausimus apie savo prigimtį, suprasti, kas yra meilė, aistra, gyvenimas, mirtis. Kai savo rankose gali laikyti amžinybę, tai įgauna visai kitokią reikšmę. Romano autorė įrodo, kad net tokios, iš pirmo žvigsnio, šaltakraujiškos ir bejausmės būtybės kaip vampyrai gali mylėti, gali ieškoti savo gyvenimo prasmės, savo tikslo, ir nepastebimai pažymi, kaip svarbu išsaugoti žmogiškumą, net kai atrodo, jog viskas neteko prasmės.

Taigi, „Interviu su vampyrų“ iš tiesų yra išskirtinė knyga, tačiau ją skaityti ganėtinai sunku, nes kalba ir aprašymo stilius įmantrus, kartais veikėjų veiksmus lemia vos pastebima užuomina, kurią praleidus, nebesupranti, kas vyksta ir kodėl. Tačiau galbūt tokį sunkų skaitymą taip pat lemia ir tragiškas lietuviškas vertimas, kuris ne tik iškraipė veikėjų vardus, bet ir kai kurias knygos vietas pavertė painiomis ir neaiškiomis, paliko nemažai korektūros klaidų bei paradoksų. Tad gerai suprantantiems anglų kalbą siūlyčiau romaną geriau perskaityti originalia kalba. Na, o kitiems, deja, teks tenkintis tuo, ką turime.

„Vampyrų kronikas“ tikrai verta skaityti visiems, ne tik vampyrų gerbėjams, nes ši istorija - tai ne tik pasakojimas apie paslaptingas nežmogiškas būtybes, bet ir apie žmones, kurie, atrodo, savo rankose turėdami viską – amžinybę, galią, nemirtingumą, negali būti laimingi ir bando tą laimę atrasti.