Knygos
Romanai (1925)
Poezija (618)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Ilga kaip šimtmečiai diena

Ilga kaip šimtmečiai diena Čingizas Aitmatovas – vienas iš tų mūsų amžiaus rašytojų, kurie sugebėjo kiaurai perverti sovietinę epochą ir sudėlioti visus taškelius ant „i“. Ne, toli gražu, ne politiniais štrichais, o paprasto žmogaus gyvenimu, samprotavimais, buitimi – gerais ir prastais jo išgyvenimais, tyru nuoširdumu, įstabiu pačios žmogaus sielos skambėjimu.

„Ilga kaip šimtmečiai diena“ – daugiaplanis kūrinys, yra kelios siužetinės linijos ir visos tokios, kaip žmogaus kraujagyslės, išmetus bent vieną – viskas sugriūtų, suirtų.

Romano centre – Burano Jedigėjaus, Kazangapo ir Abutalipo Kutybajevo šeimos, tarp kurių kietais ir švelniais gyvenimo ir kasdienybės niuansais pinasi meilės, ištikimybės, pasiaukojimo, geradarystės, paprotinių tradicijų, politinių nuopuolių, išdavysčių ir kiti santykiai. Rašytojas nesudėtingame šeimų ir žmonių tarpusavio santykių pasaulyje sugeba taip supinti įvykius ir žmonių likimus, kad romaną, rodosi, ne skaitai, o tarsi medaus korį laižai ir nori, kad jis būtų didelis ir kuo ilgiau nesibaigtų.

Per visą knygą, tarsi kokius amžinus leitmotyvus Č. Aitmatovas vis įrašo ir įrašo (tarsi geltonojoje stepėje nusidriekusius paprastų žmonių gyvenimus) eilutės:

„Traukiniai tuose kraštuose ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus...
O į šalis nuo geležinkelio tuose kraštuose plytėjo didžiuliai tyrlaukių plotai – Sary Ozekai, geltonųjų stepių Vidurinės žemės...
Tuose kraštuose visi atstumai buvo matuojami pagal tolumą nuo geležinkelio, kaip nuo Grinvičio meridiano.
O traukiniai ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus...“


Skaitant knygą, priėjus iki minėtų eilučių, su malonumu jas skaitai dar ir dar kartą, nes tos mintys romano kontekste įgauna vis naujesnių prasmių, pasimato kitokesnėmis spalvomis...

Tie traukiniai nešė Ozekų krašto žmonėms karo negandas, smurtą, sunkius darbus, neteisybės ir įtarumo dvelksmą, nešė atsitiktinius praeivius, klajoklius ir tokius, kurie, tarsi perlai švytėjo toje alkanoje stepėje, kūrė tikrą gyvenimą, saugojo šeimos židinį, augino tikrus ir nuoširdžius žemės vaikus, kurie paskui buvo patys atspariausi ir lanksčiausi žmogiškųjų santykių saugotojai ir puoselėtojai.

Knygos turinio karkasas – tai Kazangapo, gero Burano Jedigėjaus draugo, laidotuvės. Mirties žinia, pasiruošimas laidotuvėms ir pačios laidotuvės – ir yra ta „ilga diena“ per kurią įvyksta (prisiminimų forma) visi kiti įvykiai. Nesustodami prie jų nuoseklaus dėstymo, pakomentuosime tik keletą svarbesnių, kuriuos Čingizas Aitmatovas išreiškia plačiai, giliai ir sodriai.

Burano Jedigėjus į žmogaus laidojimo ceremoniją žvelgia su tikra pagarba, daro tai prisilaikydamas senuolių tradicijų ir apeigų ir mąsto, kad nereikia tuščio barškesio, pompastiškumo, tuščiažodžiavimo. Reikia pasimelsti už mirusįjį, visiems pasakyti ir suprasti, kad žmogus mirė, pasibaigė žemiškasis kelias, jį priglaudė žemė. Iškilmingos Kazangapo palydos į tolimas Ana Bejito kapines – tikras ir nuoširdus ištikimų draugų atsisveikinimas. Toje liūdesio kolonoje važiuoja du traktoriai, eina gražusis Jedigėjaus kupranugaris, o prieky ar atsilikęs nuo visų bėga ištikimas šuo Žolbarsas.

Kapinės, į kurias vyksta procesija, pavadintos Anos Bejitos vardu. Ta moteris ėjo tolimą kelią, norėjo išgelbėti savo sūnų, kuris vaikystėje buvo paverstas mankurtu. Ji surado ir pamatė savo sūnų. Dabar jis ganė šeimininko avis, kurio pamokytas, kitą dieną paleidžia mirtiną strėlę į savo motiną.

Romane visu gražumu pateikta liūdna ir šiurpi mankurto „darymo“ istorija. Ji matuojama dešimčių, kurie kankinimų neiškentėjo, mirtimi ir vieno kito išlikusio ir išprotėjusio mankurto atsiradimu. Mankurtas tik vykdo šeimininko nurodymus, jam nieko kito pasauly nebelikę, jis nieko kito nepajėgia suvokti. Jis nepaprastai bijo, kad šeimininkas nepaliestų jo dykumos saulėje ant galvos uždžiovinto avikailio, kuris yra įsirėžęs iki pat galvos kaukolės ir dėl to kiekvienas šeimininko žodis jam yra „šventas“.

Kaip puikiai rašytojas, dar tolimame sovietinės imperijos žlugimo priešaušryje, atskleidžia jos sargų (suvoroviečio, nachimoviečio ir t.t.) mokymo esmę. Juk tada buvo garbinami kareiviai poste, kurie neprisileisdavo artyn net savo motinos ir (padavimai sako, kad tokių įvykių yra buvę), vykdydami priesaiką, ją nušaudavo. Tokių kareivių niekas neteisdavo, o apdovanodavo ir pagerbdavo. Č. Aitmatovas parodė tokių vilkiškų santykių toleravimo ir naudojimo esmę, visam laikui nuvainikavo ir griežtų griežčiausiai pasmerkė vadinamąjį „sovietinį patriotizmą“.
Patiems laidotuvių procesijos dalyviams, kai jie jau visai priartėjo prie kapinių, tenka susidurti su sovietiniais mankurtais, kur kirgizų karininkėlis nebesupranta kirgizų kalbos ir apsitvėręs spygliuota viela (čia dabar jau yra kosmodromas) laidotuvių procesijai nė iš tolo nebeleidžia priartėti prie kapinių. Ir ne tik tai. Pagal mankurtų paruoštą planą kapinės bus panaikintos, čia bus statomi gyvenamieji namai...

Atskiras romano pasakojimas – didžiųjų valstybių sandoriai ne dėl žmogaus ir žmonijos, ne dėl progreso ir pažangos, o dėl izoliuotumo, dėl to, kad viskas išliktų taip, kaip yra. Vadinamoji „geležinių uždangų“ epocha, neapgaudinėkit savęs, niekur nepasidėjo ir nenuėjo, ji tik pakeitė savo formą ir pasirodo kitais, kartais sunkiai atpažįstamais, pavidalais. Kas svarbu paprastajam žmogui, to mankurtai visai nepaiso. Tebeegzistuoja valdžios ir partijų interesai, kurių pagrindai – mankurtizmo ideologijos atmainos. Jeigu tik „valdžiai ir partijoms“ išeina geriau, jeigu jos gali sutvirtėti ir į savo rankas paimti valdžios svertus, žmogus ir jo interesai visiškai nieko nereiškia. Č. Aitmatovas akivaizdžiai ir įtikinamai parodo, kaip valstybės išsižada net savo kosmonautų, kurie, kaip legendarinis Prometėjas, rizikuodami savo gyvybėmis, nori į žemę atnešti pažangos „ugnį“. Toks tatai prastas tebėra mūsų planetos pasaulis, kuriame mums tenka gyventi.

Skaitydamas knygą vis galvojau, kiek toli nuo tų ydingų pažiūrų esame nužengę mes, gyvenantieji prie Baltijos? Ir išvadą pats sau padariau – kol kas mažai kur nenužengėme. Pasigailėk, Viešpatie, ir leisk toliau nužengti nors mūsų vaikų vaikams...

Ir dar viena linija – tikrojo Žmogaus, kurio pasaulis susideda iš tamsos ir šviesos, kuriame netikėtai gali suliepsnoti žudančios ir viltį žiebiančios aistros, kuriame verda ir burbuliuoja neužšąlantys, vos vos civilizacijos apvalkalėliu aptraukti ugnikalniai.

Rašytojas puikiai pavaizduoja kupranugariuko Karanaro atsiradimą, augimą, jo, jau subrendusio, sekinančias ir nesuvaldomos „meilės istorijas“, kurių jis, kol yra gyvas, stiprus ir gali kurti į save panašius, niekad neišsižadės ir negalės savęs nugalėti. Jo negali nugalėti ir suvaldyti net Burano Jedigėjus ir, praradęs bet kokias viltis įveikti savo gyvulio potraukius, kelioms savaitėms priverstas paleisti jį laisvėn, kad tas, surinkęs pulką kupranugarių, pagyventų sau ir patenkintų savo instinktus...

Vykusiai ir talentingai prie kupranugario Karanaro gyvenimo peripetijų rašytojas priderina pagrindinio romano herojaus, Burano Jedigėjaus gyvenimą. Aiškiai suvoki, kad žmogus yra toks pat ir net dešimtį kartų didesnis „gyvulys“, nes turi protą, širdį, stiprius jausmus ir aistras, ir ilgai ilgai negali pamiršti patirtų įspūdžių, jie lydi jį visą gyvenimą, kartais suteikia daug sielvarto, dvasinių kančių, kartais atverčia rojaus sodus.

Skaitydamas Č. Aitmatovo kūrinį įsigyveni į tą aplinką, aiškiai suvoki kirgizų musulmoniškojo gyvenimo ypatybes, pajunti, kad nesikartojantis žmogaus pasaulis visur yra žmoniškas, aiškiai protu suvokiamas ir geras. Romane veikia gyvi žmonės, nėra jokio politizavimo ir tik įsigilinęs į jų pasaulį, pamatai, kaip žiauriai ir niokojančiai, kai kuriuos iš jų, paveikė politikos skersvėjai, kaip pavertė nejautriais įsakymų vykdytojais, kareiviško muštro mankurtais.
2005-06-06
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1983
Vertėjas (-a): Juozas Vaitkus
Puslapių: 334
Kodas: nėra
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 15 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-26 17:12
kaip atsisiusti knyga?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-24 03:22
Pirk Volgą
Pataisymas: jau perskaičiau, 2 kartus. Įspūdžiai - esu neįtikėtinai sužavėtas. Viena geriausių knygų kokią kada esu skaitęs, ir jei reikėtų pasakyti, kuri geresnė - "Ilga kaip šimtmečiai diena" ar "Ešafotas" atsakyti būtų sunku. Abi aktualios, aštrios, giliai griebiančios, realistiškos, su emociniu užtaisu. Dievinu Aitmatovo stilių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-29 00:27
Pirk Volgą
nemanau kad kur nors nužengsime mes ar mūsų vaikų vaikai. pasižiūrėkime kas dabar darosi - naujasis vakarietiškas mankurtizmas žudo mūsų visuomenę kur kas baisiau nei atrybinis, esu jaunimo atstovas, ir tikrai galiu pasakyti - nebus geriau ateityje.

šiaip susižavėjau aitmatovo kūryba, perskaitęs ešafotą, bet būtent šios knygos dar neskaičiau (na, jei neskaičiuoti trumpos ištraukos senai, mokykliniais laikais, literatūros vadovėlyje), manau artimiausiu laiku reikės būtinai gauti ir perskaityti - tikrai intriguoja.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-23 12:20
Jonas Pimpa
...knyga graži, recenzija jausminga, tik reikėtų vengti barbarizmų... "kurie, kaip legendarinis Prometėjas". Lietuvių kalboje nevartotinas žodis "legendarinis". Tiesiog - legendinis, gal tiktų mitinis... Tikrai nenoriu pasirodyti visažiniu, bet jei jau čia esame kultūringa visuomenė... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-20 17:28
Cukrinio klevo skiedra
Labai graži knyga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-15 21:55
julie
tik taip ,
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-01 10:57
melagis
Apie šią Aitmatovo knygą sužinojau viename autralų tinklapyje, beieškodamas medžiagos apie magiškąjį realizmą. Būtinai perskaitysiu.

Be proto gera recenzija. Tokios išsamios ir netgi jaudinančios razenzijos dar nebuvau skaitęs. Tai vos ne atskiras kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-08 17:52
Romualda
Na va, o man knyga pasirodė siaubingai nuobodi. Bet recenzija puiki. Jei pirma būčiau perskaičiusi ją, o ne knyga, tai dabar bėgčiau į biblioteką ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-07 14:40
matematinis nulis
puiki knyga, nors iš Aitmatovo kūrinių didžiausią įspūdį man paliko Плаха
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-07 08:09
Darrrka
nuostabi knyga... tik tiek ;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą