Įbrolis

Skaičiau sunkiausią romaną. Lyg ir pasimečiau.

Kaip aprašyti tai trumpai, kai Lars Saabye Christensen romane „Įbrolis“ viskas taip smulku, trapu, kaip neįplėšti tylos ir tamsos. Paimi knygą į rankas. Ji sunki. Švyti skilęs pavadinimas „Įbrolis“. Raidės didelės, baltos tamsiai mėlyname fone. Norvegijos literatūros sensacija ir bestseleris. Gal šis įvertinimas pasako viską už šiuos 687 puslapius.

Romanas – sunkus, miglotas. Ar lengva žmogui atmintyje laikyti tiek smulkių gyvenimo taškelių ir ne tik savo? Tai kūryba, bet ... Kas išlaikytų blaivų protą, prisimindamas apie tai, ko negalima įvardinti spalvingiau nei juodai.

Romano pagrindinės tėkmės gairės – tyla ir tamsa.

Baiminuosi savo recenzija sutrupinti visą ištemptą ant virvės sukabintą, išskalbtą herojų gyvenimą. „O gyvenimas ... ne kartą mokė, jog daugelis dalykų atrodo per gražūs, kad būtų tikri, kad triumfas trunka mažiau nei nusivylimas“ (Boletos žodžiai)

Pagrindinis veikėjas – neužauga, garbanius, alkoholikas, rašantis scenarijus. Vardas pasmerkęs jį nuolatinėm patyčiom. Barnumas. Vien dėl šio vardo prologe jau nuskamba grėsmingai baugiai įbrolio Fredo pasiūlymas: „Gal užmušti tavo tėvą, dėl tavęs, Barnumai?“. Fredas reiškia taiką. Jis įbrolis, prievartos vaisius taikos dieną, būtent, 1945 – ųjų gegužės aštuntą dieną. Jis užmuš Barnumo tėtį nekaltai mesdamas diską. Praskels jo makaulę už brolį Branumą (taip rašė Fredas, besimokantis atsilikėlių mokykloje), bet labiau už save patį, įsibrovusį per prievartą į motinos gyvenimą, gimusį taksi automobilyje, nežinantį, kas jo paties tėvas, besibastantį po pasaulį ir nerandantį savo vietos, nubrėžusį nematomą brūkšnį tarp savęs ir kitų. Už tai, kad Arnoldas Nilsenas, Barnumo tėvas – nakties vyras, gyvenantis šeimyninį ir vienišiaus gyvenimą, siekiantis aplodismentų neužauga šalia cirko draugo, aukščiausio žmogaus pasaulyje. Arnoldas siekiantis retkarčiais pasipuikuoti, bet visada grįžtantis, pasak Fredo, padulkinti jo motinos. „Vyrai visąlaik vilki tą patį kostiumą. Ar vestuvės, ar laidotuvės, karas ar taika – jie vilki tą patį nutriušusį kostiumą.“ (Senolės žodžiai)

Fredo motina - Vera. Vera, ir Barnumo motina, pargriauta iš nugaros taikos pirmąją dieną džiovykloje. Nors ji ir galėjo „sušukti, tyli“. Bažnyčios kelyje gyvenančių trijų moterų istorija prasideda tyla. „Taip prasideda visos istorijas – nuo tylėjimo.“ Vera tyli. „ Fredas gyveno pavojuje dar negimęs“. O gimęs „neužmerkia akių, bet spokso, tarytum šį akimirksnį būtų pradėjęs tyrinėti vienatvę, kurios niekada nepaleis iš akių ir kurią galiausiai pasirinks“. Jis dings dvidešimt aštuoneriems metams, kad romano pabaigoje atsakytų į Barnumo klausimą, kodėl grįžo. Atsakymas nesibaigiantis klausimas: „Kad visa tai tau papasakočiau.“ Romanas prasideda atvirkščiai – „Labai ačiū“. Tai padėka už pabaigoje prasidėsiantį pasakojimą. Tai primena Fredo pasiūlymą Barnumui, besiruošiančiam lankyti šokių pamokas, nuo kurių jam koktu. Fredas pasiūlė daryti viską atvirkščiai. Barnumas pakviečia šokti storulį Pederį. Šokių mokykloje pirmą ir paskutinę šokių pamoką. susiranda du draugus. Storulį Pederį Mylį, kuris viską skaičiuoja ir laukia jo scenarijų, net sukūręs jam kūdikį, kurio Barnumas negalėjo sukurpti. Vivjeną, gimusią avarijos metu. Avarija sumaitojo jos motinos veidą. Vivjenos šeima gyvenanti praeityje. Ieškanti kaltų. Vivjena pamilsta Barnumą. Jiedu sukuria šeimą, o vėliau ji, moteris, prisijungia su kūdikiu Tomu prie Boletos ir Veros. Nes jos vyras – Barnumas – nakties vyras. Viskas turėjo būti atvirkščiai. Jis turėjo likti vėl vienas neužauga, su savo atpenėjimo įspaudu atmintyje, sukeliantį kompleksų laviną, kurių niekaip negali užsigerdamas alkoholiu nuryti.

Romano žodžiai čia prasimuša gynybai. Jie trumpi, tikslūs. Visos romane sutiktos moterys su savo tyla. Su savo giliai slepiamu skausmu. Kiekviena paliesta šiurpaus likimo rykštės. Veros motina vardu Boleta. Ji dirba telegrafe. Ją kankina galvos skausmas. Ji gina savo tikrąjį mergos vaiką. Boletos motina Senolė, nebyliojo kino aktorė, kurios geriausios juostos suvaidintos ir neįrašytos, užmiršus įdėti juostą. Senolė laukianti grįžtančio mylimojo Vilhelmo, jūreivio išplaukusio į Grenlandiją, palikusį jai nakties dovaną - Boletą. Bažnyčios kelio keistų moterų bute relikvija – ramybės šaltinis – Vilhelmo laiškas, rašytas pieštuku Grenlandijos šaltyje. Senolė laukia tol, kol ją pertrenkia mašina, einančią kartu su Fredu. „Viltis tėra apgailėtina ir pavargusi moteriškė“. Laišką pavagia ir parduoda Arnoldas Nilsenas. Gal mirties bausmė už relikvijų išniekinimą pateisina Fredo elgesį?

Moterų gyvenimas nutapytas nežinia kokiu skaičiumi taiklių apibūdinimų. „Sielvartas yra Senolės jėga. Ji juo gyvena, jis – jos audra, jos variklis. Trokšta išmokyti to ir Verą – kęsti sielvartą it triumfą, o skausmą – kaip kasnakt pražystančią gėlių puokštę.“

Bažnyčios kelio bute dvelkia malagos kvapas. Alkoholis gundo – Boletą, palikusią telegrafininkės darbą, Barnumą, bandantį užbaigti dar vieną sapną, scenarijų, kurių jo vaikiška, kompleksuota dėl trūkstamų centimetrų, vaikiškų garbanų, pamišėlio, besibastančio brolio, galvelėje gimė ir mirė daug. Alkoholio svaigulys liūliuoja nuo pat pradžios. Pabaigoje jis tęsiasi. Vienatvė po triumfo paaštrėja ir scenarijaus „Atpenėjimas“ autorius Barnumas Nilsenas tą žino, kai laimėjo pirmąjį scenarijų konkursą su savo Mažuoju miestu, kai laimėjo Vivjeną, kai laimėjo visą kambarį, dingus įbroliui Fredui, kai išmoko nusispjauti į vienatvę.

„Svarbiausia ne tai, ką matai, o tai, ką manai matąs“.

Ši recenzija padrika, kaip ir mintys, kurias sukelia romano tyla ir tamsa, nors žodžių jam parašyti buvo panaudota daug, bet viskas lyg tvyro rūke.

Ta slegianti būtis, suskilusi didelėmis raidėmis, švyti ir šaukte šaukia tyloje.

Pabandyk perskaityti ir suprasi, mielas drauge, ką norėjau tyliai ištarti tau ...