Grįžimo istorija

Išrinkta į LLTI ekspertų sudarytą kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, G. Morkūno „Grįžimo istorija“ atsiskleidė kaip savotiškas paradoksas: knyga, priklausanti vaikų literatūros sričiai, manyčiau, iš esmės skirta suaugusiems skaitytojams. Skirta visų pirma tam, kad vaikų literatūra būtų reabilituota ir vertinama kaip meninės disciplinos objektas, o ne kaip jos profanacija, sritis, kuriai negalioja profesionalumo, skonio ir takto kriterijai ir kurioje net profesionalas gali sau leisti, anot A. Liobytės, „muzikytę tirli pirli“. Bene įdomiausia, kad G. Morkūnas nėra vadinamasis „profesionalas“ – istorija apie dingusią ir netikėtai atsiradusią mergaitę parašyta mokslininko fiziko, kukliai prisipažįstančio, kad labai mėgsta skaityti vaikų literatūrą („O prisiskaičius – galima rašyti pačiam“). Inspiracija – nuoširdi ir nepeiktina, nes nemažai lietuvių autorių, ypač mėgėjų ir ypač kuriančių „teisingą“ poeziją vaikams, rašo taip, tarsi būtų skaitę tik Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“ ir prieškarinius Ch. Dickenso vertimus. Palyginti su pirmąja G. Morkūno knyga („Vasara su Katšuniu“, „Tyto alba“, 2005), kurią recenzuodama bambėjau, kad pernelyg daug nukrypimų į šalį ir filosofavimo apie gyvenimą, „Grįžimo istorija“ gerokai nustebina. Ir ne tuo, kad „filosofavimas“ būtų dingęs. Tiesiog autorius išmoko jį taip taupiai, koncentruotai ir su gera literatūrine intuicija pateikti, kad jis neerzina, o neretai priverčia net nusišypsoti. Žinoma, vaikui šioje knygoje gal pritrūks makabriško humoro ir dinamikos, galbūt ir siužetas pasirodys per sunkus, o idėja – miglota. Tačiau suaugusieji tikrai bus nustebinti. Kad taip nesudėtingai galima kalbėti apie pasaulį ir tiek daug pasakyti. Žavi paprasta, bet labai organiška teksto kompozicija (prologas, klasikinis skirstymas į skyrius, epilogas) ir subtilus pasakotojas, kurio, skaitydami knygą, tarsi nepastebime – tai irgi labai svarbus dalykas vaikų literatūroje ir apskritai vaikų kultūroje. Nes jau per akis prisižiūrėjome agresyvių ir despotiškų pramoginių vaikiškų šou vedėjų, ir kadangi pas mus klestėte klesti vartotojiška demokratija, o kultūra yra ryškus jos pavyzdys, gal netrukus sulauksime to, kad ir vedėjai virs fobijų objektais (pavyzdžiui, mano mėgstamas aktorius J. Deppas baisiai bijo klounų – ir manau, kad ne be pagrindo).

G. Morkūno knygai neprikabinsi šou ir klouno. Ją pristatinėti būtų tinkamiausia miške, ant kelmelio, tarp grybų ir medžių, – ten, kur buvo surasta dingusi Vilija. „Grįžimo istorijos“ neišeina ryti, kaip ryjami intensyvių „veiksmo“ knygų siužetai, kuriuose pasitelkus sprogimus, šarvų žlegesį ir mutantų riaumojimą skaitytojo dėmesys sėkmingai atitraukiamas nuo paprastų, esmę sudarančių dalykų – kas aš esu, koks yra pasaulis, kodėl aš čia. G. Morkūno knygoje yra tik vienas sensacingas faktas, tinkantis laikraščiams, – Vilija paslaptingai dingo ir dar paslaptingiau po dvylikos metų atsirado. Betgi priežastys laikraščių skaitytoją gali ir nuvilti – mergaitė nebuvo nei pagrobta, nei kalinama maniako ar sektanto, nei auginama gūdžioj pelkėj altruistiškos meškų šeimynos – tiesiog gyveno šalia esančiame „vaikų pasaulyje“, kol atėjo laikas grįžti („Vilija negalėjo atsakyti į daugelį paprasčiausių klausimų. Visi sužinojo tik tiek, kad tuos dvylika metų Vilija praleido kažkur, kur ja nežinia kas rūpinosi, [...] nežinia kokiu paslaptingu būdu ji sužinojo viską, ką turi žinoti jos amžiaus vaikai“, p. 35). Paradoksalu, tačiau atrodo, kad visuomenei sunkiau susitaikyti ne su vaiko dingimo, o su jo atsiradimo faktu, ypač kai faktas nepaaiškinamas. Taigi sakyčiau, kad knygos idėją galima suvokti kaip visuomenės taikymąsi prie dalykų, kurių neperkanda vadinamasis sveikas protas ir neaprėpia nei gyvenimo būdas, nei stilius, nei išmoktos elgesio ir reagavimo normos.

Šis procesas niekada nebuvo paprastas, užtat „Grįžimo istorijoje“ jis įtraukia ne tik Vilijos šeimą, bet ir visą kaimo mikrokosmą (mažosios visuomenės neretai būna pačios konservatyviausios ir įtariai pasitinka „kitoniškumo“ faktus). Tai liudytų baltaplaukių Elžbietos vaikų likimas – kiti kaimo vaikai ir padarai (net žvirbliai, regis) taip jų nekentė, kad motina turėjo juos paslapčia išvežti į miestą, o kadangi niekam nesakė, kad išvežė, buvo nuteista už vaikų nužudymą ir pasodinta į kalėjimą. Balti plaukai – kitoniškumo simbolis, grėsmė nusistovėjusiai pasaulėvokai. Nieko nuostabaus – įsivaizduokite, kaip turėjo jaustis viduramžių žmonės, sužinoję, kad Žemė ne plokščia kaip padėklas, o apvali! Ko gero, pirmasis įspūdis buvo baimė „nukristi“... Taigi galima suprasti žmones, kurie laikosi įsikibę senojo supratimo. Baimė „nukristi“ egzistuoja ir šiandien – tai slypi „Grįžimo istorijos“ potekstėje, autoriaus atskleidžiamuose dalykuose, kurie vargu ar kada bus oficialiai atrasti ir patvirtinti (pvz., vaikų skleidžiamos „bangos“), bet to oficialumo nė nereikia. Stebuklas niekada nebus „atrastas“, patvirtintas ir užpatentuotas, nes jeigu taip atsitiktų, nebereikėtų rašyti knygų.

Skaitydama G. Morkūno knygą (pvz., tas vietas, kur šešėlių tumulai laukia prie durų, kad juos įleistų, o miške tvyro „pernykščių žalčių kvapas“), prisiminiau kažkieno pasakytą mintį, kad mokslo kalba turi keistų sąsajų su poetine kalba, ir nors G. Morkūno istorijoje nėra specifinių terminų ir sąvokų, susidaro įspūdis, kad autorius savaip transformavo mokslininko kalbėseną į poeto pastebėjimus. Užtat jo piešiamas pasaulis toks įtikinamas ir – neįtikimas. Na, kad ir epizodas, kuriame valstybės pareigūnė nenori užregistruoti Vilijos (išlindo kažkoks Pilypas iš kanapių, registruok dabar), – pareigūnės elgesys labai įtikinamas. O štai Vilijos žodžiai: „Jeigu jūs valstybės pareigūnė, privalote padėti visiems valstybės vaikams. Netgi jeigu jie nepriregistruoti“ (p. 43) – jau tikrai iš „kito pasaulio“, keisti ir nederami. „Visi vaikai“ – toks objektas, kurį sunku suvokti. O ką kalbėti apie padėjimą. (Pvz., televizijos epizodas: vaikų globos namai nebepriima labdaros iš pagyvenusios moteriškės, mat jau nėr kur dėt, o ta piktinasi ir sako: tai kur aš viską dėsiu, negi į taborą vešiu? Taigi, išeitų, kad tabore gyvena ne vaikai, o paršiukai ar dar blogiau.) Apie valstybinių institucijų „svarbą“ ir „reikšmę“, apie „patyčių grupes“, „nekaltumo prezumpciją“, „pamirštus“ žmones autorius kalba su liūdnu humoru – matyt, tik taip ir tegalima kalbėti apie neišgydomą skaudulį, apie visa tai, kas yra valstybės sritis, bet valstybė dažnai pasirodo bejėgė.

Galbūt todėl mums, suaugusiesiems, taip sunku suvokti, kad gali egzistuoti „vaikų pasaulis“. Į grįžusius iš jo žiūrime su baime ir nepasitikėjimu, nieko nenorime žinoti apie „neesminius“ dalykus, nes bijome nukristi nuo savo padėklo. Nežinau, ką manys kiti skaitytojai, bet perskaičiusi „Grįžimo istoriją“ netgi truputį išsigandau. Pajutau, kad ir aš vaikystėj buvau kažkur dingusi. Na, ne dvylikai metų, gal pusvalandžiui, bet keistas jausmas, kai nesusišneki su žmonėmis, lyg būtum grįžęs iš kito pasaulio, liko. Toks liūdnas susitapatinimas. Tapatybė LT. Dingę, nesugrįžę, prarasti vaikai.