
Rašytoją Rimantą Šavelį nuo Pauliaus Širvio skyrė beveik du dešimtmečiai, tačiau tai nekliudė jiems artimai bendrauti, juos siejo dvasinė giminystė. Ši knyga – apie ją, apie Paulių Širvį, apie tų metų dvasinę atmosferą, apie to meto senus ir jaunus poetus. Tai daug daugiau, nei vien atsiminimai apie Širvį, tai ir jo gyvenamosios aplinkos atkūrimas.
Pokalbiai iki išnaktų, pasisėdėjimai (oi, dažni) prie taurelės, buitiniai epizodai – toks paviršiaus audinys. Giliau – įtaigūs psichologiniai portretai, kartais sukuriami, išryškinant vos kelis bruožus.
Jautri, lyriška (tiesa nusprūstanti kartais į ašaringumą) knyga. Autorius sau negailestingas ir autoironiškas, o tai taip pat suteikia šiems prisiminimams žavumo.