Geriu žalią tylą: atsiminimai apie Paulių Širvį

Prisiminimų autorių ir garsųjį poetą skyrė beveik dviejų dešimtmečių amžiaus tarpsnis, bet dvasinė giminystė juos suartino visiems laikams. Atsargiai dėliodamas žodžius, nubraukdamas užmaršties dulkes, Rimantas Šavelis iš mažų krištolo trupinių lipdo įspūdingą Poeto gyvenimo mozaiką. Į ją įkomponuoja ir kitų to meto literatų – Jono Šiožinio, Broniaus Mackevičiaus, Algio Skinkio, Vytauto Misevičiaus, Broniaus Radzevičiaus – gana ryškius portretus.

Lyriškas, kartais pro ašaras besišypsantis rašytojas visur išlieka autentiškas, geranoriškas, pagarbus kitiems, ironiškas sau.

Naivu būtų tikėtis, kad knyga, kurią lengvai perskaitai per kelias valandas pretenduotų į galutinai ir išsamiai išsemti temą. Maža to – jei tai knyga apie kultinį (žinoma, tik Lietuvos erdvėje), dabar gal kiek primirštą poetą Paulių Širvį. Beje, pats autorius Rimantas Šavelis (jis gi ir prozininkas) net nekelia sau tokių grandiozinių planų – „Jausdamas metų naštą, kreiva akimi žiūrėdamas per petį į savo charakterį, gyvenimo būdą <...>, galiu sau drąsiai pasakyti, kad jau pakankamai priplepėjau ir prirašiau. Tegu kalba ir rašo jaunimas. Tačiau yra vienas bet. Jaunieji nežino ir vargu ar kada nors sužinos, kokius išskirtinius žmones mums buvo lemta sutikti savo kelyje...“ (p.9). Būtent dėl to bet ir lyg jausdamas pereigą, knygos autorius gręžiasi į praeitį ir pasileidžia savo prisiminimų upe: „Rašymo stilius: upės (sraunios) tekėjimas. Tu plauki upe, ji tave neša, neša taip greitai, kad spėji pamatyti tik tiek, kiek pamatai. Viskas, kas nepamatyta, lieka tavo įsivaizdavimuose ir spėlionėse“ (p.35). Matyt, būtent todėl ši atsiminimų knyga labai fragmentiška – čia šmėkšteli atskirų vaizdų nuotrupos, ano, praslinkusio laiko mirksniai, veidai, vardai, susitikimai ir išsiskyrimai. Kartais autorius nuo savo pasakojimo pagrindo lengvai nuslysta užsižiūrėjęs kažkur tolin, apie kažką užsisvajojęs nejučia ima kalbėti apie save. Tiesą sakant, ne tiek jau ir daug čia to P.Širvio (nors kaip jau minėta, ši knyga nepretenduoja į išsamumą), tačiau visas, kiek jo yra – yra labai gyvas. Knygoje, be paties R.Šavelio atsiminimų, šmėkšteli ir kitų atsiminimų, ištraukų iš ano irgi šio laiko dienoraščių bei poeto eilėraščių, kartais tampančių jungiamąja atskirų atsiminimų grandimi, kartais papildymu, lyriniu nukrypimu, atsidūsėjimu ar tiesiog ilgesiu.