Knygos
Romanai (1924)
Poezija (621)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (905)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Erškėčių paukščiai

Norėčiau pristatyti jau gana senai (1977m.) išleistą ir bestseleriu tapusią knygą  „Erškėčių paukščiai“.
Colleen McCullough - turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika rašytojos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų. 1994 metais Macquarie universitetas suteikė jai garbės daktaro laipsnį, O JAV politikai 1997 metais pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros tarptautinių programų vadybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingiausi žurnalistai.

Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1997 metais pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus filmas.
Knyga yra suskirstyta į septynias dalis, kiekviena jų pavadinta vieno iš pagrindinių veikėjų vardu. Pasakojimas prasideda nuo mažosios Megės ketvirtojo gimtadienio. Aprašoma visa Megės šeima – jos tėvai ir broliai. Vėliau pasakojama kaip Megės šeima persikelia gyventi iš Naujosius Zelandijos į Australiją. Ten Megė pirmą kartą sutinka aštuoniolika metų už ją vyresnį kunigą Ralfą – savo gyvenimo meilę. Vėliau pasakojama kaip Megė išteka už nemylimo vyro, nuo jo susilaukia vaiko. Ji nuolat kenčia dėl savo meilės be atsako. Viena ką ji žino – kad negali turėti Ralfo, tačiau ji nusprendžia susilaukti nuo jo vaiko. Jai tas pavyksta. Trečioji karta – Megės vaikai – dukra ir sūnus.

„Erškėčių paukščių“ idėja nėra nauja  - panaši trijų kartų istorija buvo aprašyta Gabrielio Garsijos Markeso „Šimtas metų vienatvės“ arba Isabelės Allende „Dvasių namai“. Šios knygos taip pat sulaukė didelio pasisekimo skaitytojų tarpe – akivaizdu, kad kartų pokyčiai domina visų laikų žmogų.
Tačiau pati knyga prasideda visiškai kitaip: „Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir, spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį. Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giemė, vienintelė gyvenime, ir už ją atiduodama gyvybė. Tačiau visas pasaulis klausosi nuščiuvęs, ir Dievas šypso danguje. Nes tai, kas geriausia, atitenka per didžiausias kančias...Bent taip sako legenda“.
Iš pirmo žvilgsnio tai visai nesusiję su pagrindine knygos tema. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Norint suvokti, kad šis knygos pradžioje parašytas tekstas nėra beprasmis, reikia gilintis į pačią knygos esmę, veikėjų išgyvenimus ir patyrimus.

Pagrindinė šios knygos dilema yra, aišku, meilė. Tačiau meilė čia yra dvilypė: meilė moteriai (vyrui) ir meilė Dievui. Kuri iš jų stipresnė? Daugelis į šį klausimą atsakytų nedvejodami – meilė Dievui. Bet ar tikrai? Ir kodėl negalima mylėti Dievo ir moters ar vyro tuo pat metu? Kodėl esi priverstas rinktis vieną iš jų? Kodėl Dievas toks negailestingas? Ir ar tai Dievo valioje? Tokie klausimai iškyla skaitant šį romaną.

Kunigo meilė moteriai arba moters meilė kunigui taip pat gana dažna tema ir, atrodo, neišsenkanti. Lietuva turi V.Mykolaičio – Putino „Altorių šešėly“. Čia daugiau parodomi jauno kunigo jausmai, vidinis pasaulis. „Erškėčių paukščiuose“ daugiau kūniškumo, moters jausmų. Yra sakoma, jog Bažnyčia – pavydi moteris. Tas, kas jau kartą jai pasidavė, tas niekam kitam negalės atsiduoti. Bažnyčia jį pasiims pas save.  Dievas išsirenka geriausius. Tas, kas priklauso Dievui, niekada nepriklausys žemės žmogui.  O tokie dalykai paprastai žemiškai moteriai visai nesuprantami. Dievas atrodo negailestingas, atimantis visas viltis ir galimybes iš savo tarnų.

Ši dilema juo komplikuotesnė, kad kunigas Ralfas yra labai gražus. Tai minima keletoje knygos vietų, tokią mintį išreiškia daugybė žmonių („Toks nuostabus vyras eina perniek!“). Tačiau Megė kunigą Ralfą įsimylėjo ne vien dėl jo išvaizdos. Juk ji jį pirmą kart pamatė būdama vos dešimties metų, kai kunigas buvo dvidešimt aštuonerių metų.  Labiausiai Megę paveikė Ralfo žvilgsnis – šiltas, geras, malonus. Keista, tačiau Ralfą taip pat paveikė Megės žvilgsnis. Megė net neatkreipė dėmesio į kunigo išvaizdą, o tai rodo, kad jai rūpėjo pažinti Ralfą geriau, nei daugumai žmonių. Vėliau Megė suvokdama jog negali turėti Ralfo kaip savo vyro, ištekėjo už kito, į jį iš išvaizdos panašaus, tačiau labai gobšaus. Ir su juo, aišku, laimės nepatyrė, mat jis net nesiteikė Megės aplankyti po gimdymo. Bet tada Megę aplankė Ralfas. Akivaizdžiai tuo įrodydamas, kad myli ją, rūpinasi ja. Jis nė kiek nesupyko, kad Megė ištekėjo už kito vyro. Tačiau Megė jautėsi atstumta ir vieniša, padariusi daugybę klaidų ir patyrusi daug nusivylimų. Dėl visko ji kaltino Ralfą: “Aš nesu jūsų Megė, niekada nebuvau! Aš jums nereikalinga, jūs mane nustūmėt prie jo, prie Luko. Gal manot, kad aš kokia šventoji ar vienuolė? Anaiptol. Aš paprasta moteris ir jūs sugriovėt man gyvenimą.“

Vis dėlto vėliau Megė pagalvoja, kad įmanoma turėti nors dalį mylimo vyro – turėti jo vaiką. Aišku Megė nebuvo labai tikinti moteris ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl iš kunigo atimama viskas, netgi teisė susilaukti vaikų. Kunigas Ralfas dėl to ne itin apgailestavo, nors ir prisipažino mylįs Megę. Aišku, jis bijojo paminti vieną iš pagrindinių skaistybės sakramentų. Ir jį pamynęs labai graužėsi. Bet apatiška aukštesniųjų kunigų reakcija į tai jį apramino. Tokia kunigų reakcija norėta parodyti šiuolaikinį požiūrį į sakramentus ir skaistų gyvenimą. Net aukštesnieji kunigai tam neskiria itin daug dėmesio. 
Po to, kai Megė suvokia besilaukianti nuo Ralfo, ji nusprendžia palikti savo vyrą Luką. Ji jam išsako viską, ką mano apie jį, tuo labai nustebindama, mat ji visada pasižymėjo nuolankumu ir besąlygišku paklusimu.  Kas galėtų sąlygoti tokį staigų jos pasikeitimą?  Ko gero tai,  kad Megė suvokia atėmusi Ralfą iš Bažnyčios, nors trumpam. Galbūt ji slaptai savimi didžiuojasi, mat ji gavo iš Ralfo tai, ko negali gauti jokia kita moteris. Juk uždraustas vaisius visada saldžiausias :).

Megė grįžta namo. Pagimdo sūnelį Deną. Jis stebėtinai panašus į Ralfą, tačiau Megė viliasi, kad to panašumo niekas nepastebės, juk Lukas irgi buvo panašus į Ralfą. Bet jos viltys greitai išsisklaido.  Megės mama viską pastebi, mat pati buvo patyrusi panašų dalyką. Ji susilaukė vaiko su vedusiu vyru. Megė buvo vienintelė jos dukra ir, atrodo, turėjo panašų likimą į savo motinos. Tačiau motina nesmerkia Megės, net suvokdama, kad Megė nusideda pačiam Dievui.

Kiek vėliau Megę vėl aplanko Ralfas – dabar jau ne paprastas kunigas, o kardinolas. Pirma ką jis išgirsta Megės namuose – tai skardus juokas, Megės juokas.  Tačiau apsidairęs Megės nepamato. Mato tik mažą berniuką. Tokiomis pčiomis akimis kaip jo, rankomis, plaukais....Jis nuliūsta galvodamas, kad tas vaikas ne jo.

Pakalbintas vaikas net ne iš karto atpažįsta, kad kalbasi su kardinolu, mat šis apsirengęs civiliniais drabužiais. Atpažinęs labai nustemba, susigėsta, žiūri į jį tarsi į Dievą. O pačiam kardinolui tas berniukas tarsi jo paties atvaizdas. Jis prisimena, kad buvo lygiai tokio amžiaus, kai panoro tarnauti Dievui.  Argi ne paradokslau, kad būtent ta diena, Deno susitikimo su Ralfu, ir pastūmėjo berniuką tarnauti Dievui? Ir argi ne paradokslau, kad taip Bažnyčia atėmė iš Megės mylimiausius du vyrus – Ralfą ir Deną. Bažnyčia atkeršijo už atimtą Ralfo dalį iš savęs, ir vėl ją sau pasiėmė. Pasiėmė ne kuriam laikui, o amžiams. Mat vykdydamas Dievo valią, Denas žūsta, pačiame savo jėgų žydėjime. Tarytum pajutęs savo dalelės išnykimą, po kelių dienų miršta ir Ralfas. Taip Bažnyčia ir Dievas sujungė du žmones. 

Tačiau Megei nėra laiko sielvartauti. Ji dar turi dukrą Džastiną, kurios susilaukė nuo Luko. Džastina keleriais metais vyresnė už Deną, dėl jo mirties itin sielvartavo, mat pati jautėsi jam esanti tarytum motina. Bet juk Džastina nebe mažas vaikas, ji pati turi savo gyvenimą ir priima savo sprendimus. Džastina visiškai kitokia nei Megė, tačia ji taipogi nepanaši ir į Luką.

Labai aiškiai šioje knygoje yra pavaizduoti kartų skirtumai, santykiai tarp motinos ir dukros. Megė besąlygiškai paklusdavo savo motinai, kuri buvo itin griežta ir savo vaikus spausdavo prie darbo. Ši šeima buvo žemdirbiai, gyvulių augintojai. Šeimos galva – tėvas, o namų židinį saugojo motina. Praktiškai visi vaikai ir jų likimai buvo motinos rankose. Visai kitaip klostosi santykiai tarp Megės ir jos dukros Džastinos. Džastina nepaklūsta motinai, dažnai jai priekaištauja, jaučiasi esanti protingesnė ir nuolat tą pabrėžia.  Džastina rūpinasi Denu, taip atimdama šį džiaugsmą iš savo motinos. Ji nusprendžia tapti aktore, kas tuo metu buvo itin rizikinga. Tačiau Megė neijautė turinti teisę uždrausti savo dukrai pasirinkti gyvenimo kelią. Labai akivaizdus kitoks bendravimas tarp Džastinos ir Megės. Džastina žymiai drąsesnė, dažnai pašiepia motiną už naujovių neišmanymą. Tai kažkuo primena šiuolaikinį jaunimą :)

Galiausiai paskutinė knygos pastraipa primena skaitytojui apie įžangoje parašytą legendą: „Paukštis erškėčio perverta krūtine paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino, kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs; jis gieda ir gieda, kol balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek.“
Šie erškėčių paukščiai – ne kokia antgamtiška paukščių rūšis, ne kvaila sena legenda, tai – visi pasaulio žmonės. Visi pasaulio žmonės turi savų problemų, kurios ktiems gali pasirodyti menkos ar nevertos dėmesio, tačiau tam žmogui jos galbūt gali sužlugdyti gyvenimą. Ir dažnai mes patys lipam bėdoms ant kaklo. Žinom, kas iš to bus, ir vis tiek lipam. O dėl to vėliau būna tik sunkiau, nes suvokime, kad dažnai iš tos kančios maža naudos.
2008-10-20
 
Kita informacija
Pavadinimas
originalo kalba:
The Thorn Birds
Tema: Romanai
Leidimo metai: 1977
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-26 18:00
labai nuostabi knyga.
sakyciau kad viena geriausia is perskaitytu mano knygu. Ja skaitai ir nenori kad ji kada pasibaigtu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-25 15:06
Arvena
"Norėčiau pristatyti jau gana senai (1977m.) išleistą ir bestseleriu tapusią knygą  „Erškėčių paukščiai“. - knygos leidžiamos naujai, o ne senai. Jei tai turėtų būti ne būdo, o laiko prieveiksmis, tada turėtų būti "senIai".
"Colleen McCullough - turbūt žymiausia australė pasaulyje." - drįsčiau suabejoti. Daug daugiau žmonių yra girdėję apie Nicole Kidman, Russellą Crowe, Heathą Ledgerį, Cate Blanshet, Kylie Minogue, Iann'ą Thorpe'ą, Andrew Boguttą, Kathie Freeman, Marką Webberį ir daugybę kitų, nei apie C. McCollough.
"Erškėčių paukščių“ idėja nėra nauja  - panaši trijų kartų istorija buvo aprašyta Gabrielio Garsijos Markeso „Šimtas metų vienatvės“ arba Isabelės Allende „Dvasių namai“.  - jei internetas neapgauna, tai "Dvasių namai parašyti 1982 m., o tai truputį vėliau nei 1977 m. O šiaip - toks pasakojimo formulavimas vadinamas saga, ir taip parašytų knygų yra ne viena ir ne trys.
"Iš pirmo žvilgsnio tai visai nesusiję su pagrindine knygos tema. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Norint suvokti, kad šis knygos pradžioje parašytas tekstas nėra beprasmis, reikia gilintis į pačią knygos esmę, veikėjų išgyvenimus ir patyrimus." - iš pirmo žvilgsnio daug kas gali atrodyti beprasmiška ar dar kaip nors kitaip. Savaime suprantama, kad norint suprasti tą citatą, reikia perskaityti visą knygą, tad nemanau, kad recenzijoje reikėtų tai aiškinti.
"Kuri iš jų stipresnė? Daugelis į šį klausimą atsakytų nedvejodami – meilė Dievui." - kategoriškas ir niekinis teiginys.
"Tai minima keletoje knygos vietų" - žodis "keletas yra vyriškosios giminės. Todėl turėtų būti "kelete".
"Tačiau Megė kunigą Ralfą įsimylėjo ne vien dėl jo išvaizdos." - o labai daug žmonių ką nors myli TIK dėl išvaizdos?
"Juk ji jį pirmą kart pamatė" - turėtų būti "pirmąkart" arba "pirmą kartą".
"Megė net neatkreipė dėmesio į kunigo išvaizdą, o tai rodo, kad jai rūpėjo pažinti Ralfą geriau, nei daugumai žmonių. - ehm, taigi Megei buvo 10 metų, tai kokie dar ten dėmesio atkreipimai į 28 metų vyriškį?
"Ir su juo, aišku, laimės nepatyrė, mat jis net nesiteikė Megės aplankyti po gimdymo." - na labai jau drąsi išvada. O jei būtų aplankęs po gimdymo, tai viskas būtų buvę gerai ir gyvenę jie gražiai ir laimingai kaip ir iki tol?
"Aišku, jis bijojo paminti vieną iš pagrindinių skaistybės sakramentų." - labai abejoju, ar skaistybė yra sakramentas. Kiek žinau, tai yra įžadas.
"Tokia kunigų reakcija norėta parodyti šiuolaikinį požiūrį į sakramentus ir skaistų gyvenimą. Net aukštesnieji kunigai tam neskiria itin daug dėmesio." - oho, iš kur tiek drąsos taip švaistytis žodžiais? Oficiali katalikų bažnyčios pozicija yra viena, privatus kunigų gyvenimas - visai kas kita. Tad nereikėtų į vieną suplakti "požiūrio" ir to, kad Ralfas taip lengvai išsisuko.
"Tačiau motina nesmerkia Megės, net suvokdama, kad Megė nusideda pačiam Dievui." - ehm, vėl drąsus teiginys, bet irgi nei taip labai pagrįstas, nei taip labai pamatuotas. O kuo gi Megė nusideda? Ir ar ne didesnis nusidėjėlis šiuo atžvilgiu yra Ralfas? Juk  skaistumo įžadus priėmęs jis, o ne ji.
"Pakalbintas vaikas net ne iš karto atpažįsta, kad kalbasi su kardinolu, mat šis apsirengęs civiliniais drabužiais." - taigi žmogui ant kaktos neparašyta, kas jis toks - kardinolas ar avių augintojas. Ir turėtų būti "civiliais drabužiais", nors šiuo atveju tai nėra pats tinkamiausias terminas.
"Atpažinęs labai nustemba, susigėsta, žiūri į jį tarsi į Dievą." - ehm, o kaip žiūrima į dievą?
"Megė besąlygiškai paklusdavo savo motinai, kuri buvo itin griežta ir savo vaikus spausdavo prie darbo." - na, nepasakyčiau, kad Fiona buvo itin griežta. Taip, vaikai ūkyje turėjo dirbti, bet toks tada buvo gyvenimas. Tai buvo savaime suprantama ir natūralu, o ne koks nors "tėvų griežtumas".
"Ir dažnai mes patys lipam bėdoms ant kaklo" - ehm, o nuo kada bėdos turi kaklą?

Recenzija nuobodi ir pilna klaidų. Daug nepagrįstų, neapgalvotų teiginių. Pradžioje gal kiek per daug pasakojama apie autorę, toliau - knygos siužeto atpasakojimas. Paskutinė pastraipa iš viso nesąmoninga. Ir nervina recenzento demonstruojama pozicija: "Va, aš supratau, tai ir jums paaiškinsiu, kad būtų aiškiau ir viską suprastumėte".
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-23 20:21
Ogio
Knyga išties puiki, vaikystėje ir (ypač!) paauglystėje skaityta ne kartą, ne kartą skolinta ir tik su dideliais vargais atgauta, nes paskolinta buvusi dar kelissyk perskolinta; minkšti viršeliai liko vargiai benusakomos formos ir spalvos...
Kaipo tokiai "plačiajuostei" knygai recenzija jei ne skurdi, tai bent jau šykštoka. Dievo meilužis Ralfas (anot recenzentės, Ši dilema juo komplikuotesnė, kad kunigas Ralfas yra labai gražus :)) ) man tebuvo rišančia siužeto grandimi, ne daugiau; knygos socionika kur kas gilesnė.
Žodžiu, knygai be jokių abejonių penketas. Recenzijai - viso labo ketvertas su minusu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-22 15:38
Erita
Labai graži ir jaudinanti recenzija, nors ir kiek ištęsta.. Mažai žinau apie kūrinį ir apie autorę, bet rožės spyglio perverta paukščio širdis literatūroje ne pirmą kartą sutinkama metafora. Oscar Wild savo pasakose tokiu pat būdu parodo meilės aukos beprasmiškumą (o gal prasmę?)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-21 13:15
Sniego mėnuo
Skaityti buvo įdomu. Autorė kalba nuoširdžiai, tai ką galvoja, lygina su kitais kūriniais.
Tačiau tai ne recenzija, o veikiau knygos analizė - per daug dėmesio skiriama turiniui, ir dėl to tekstas pasidaro labai ilgas, be to atskleidžiama per daug faktų, kuriuos skaitytojas labiau norėtų sužinoti pats.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą