Eduardas Mieželaitis: Post scriptum

Garsusis poetas – turbūt viena prieštaringiausių asmenybių lietuvių literatūroje. Kartu su P. Cvirka, S. Nėrimi, V. Mykolaičiu-Putinu jis – vienas tų rašytojų, kurių pavardės dabar skubiai trinamos iš gatvių pavadinimų ir literatūros vadovėlių, nes netelpa į chrestomatinio idealisto menininko portreto rėmus. Iš išsamios rinktinės kiekvienas skaitytojas galės nupiešti E. Mieželaičio ir kaip poeto, ir kaip žmogaus atvaizdą. Nes čia prisiminimais dalijasi ne tik jo kolegos menininkai ir artimi draugai, bet ir aktoriai, repetavę pjeses jo kūrybos motyvais, ir vertėjai į užsienio kalbas, ir net, švelniai tariant, ne visai su jo kūrybos koncepcija sutinkantys asmenys.

O tokių būta nemažai: „Galiu tik prašyti žmonių, apsisprendusių (dažnai tik paskutinę minutę) patylėti, savo prisiminimus bent jau užrašyti ir palikti saugiai ateičiai: kaip supratau, jie pakenktų anaiptol ne Mieželaičiui“ (p. 12). Tiems, kas mėgsta (dažniausiai – anonimiškai) paburnoti apie „neteisingą“ sovietmečio viešųjų asmenų elgesį, verta pavartyti rinkinį bent jau tam, kad atsikratytų neapykantos ir suvoktų, kad laikas yra geriausias teisėjas. Susirūpinusieji garsinti Lietuvos vardą dažnai pamiršta, kad E. Mieželaitis tą ir darė. Skaitant apie tuometinę Rašytojų sąjungos veiklą ir poetų tarpusavio konkurenciją matyti, kad beveik tas pats šiandien vyksta tarp muzikos ir meno „žvaigždžių“. Kai kas kaip A. Mamontovas dainuoja „Jie plauna tavo smegenis“, o kai kas juos kritikuoja nieko nedainuodamas. O E. Mieželaitis – novatorius, drąsus eksperimentuotojas – visuomet būdavo peikiamas kolegų, kurie vėliau mielai nueidavo jo pramintu keliu. „Koks dabar jums, gerbiamieji, skirtumas, kas aš buvau? Katalikas ar protestantas? Sračiatikis ar budistas? Indiferentas ar fanatikas? Komunistas ar socialdemokratas? Anarchistas ar humanistas? Pagaliau kas – lietuvis ar vokietis? (...) Ar ne svarbiau tai, kad buvau žmogus?“ (p. 53) Galiausiai juk ir poeto apdainuotas Žmogus yra viso labo žmogus. Ir net tikėjimas socializmu gal savaime nėra blogis (juk, tarkime, Skandinavijoje taip ir gyvenama). Iš knygos matyti, kad labiausiai užkliūdavo išdidi poeto laikysena, pasitikėjimas savimi, menininkams įprasto perdėto kuklumo ir tragiškos pasaulėjautos stoka.