Eduardas Mieželaitis: Post scriptum

Prisiminimus, straipsnius, laiškus surankiojo, knygą sudarė ir įžanginį žodį parašė nenuilstantis Vladas Braziūnas. Leidinys vos dešimčia puslapių storesnis už jau aptartą A. Zurbos romaną, tačiau ploninti jo ranka tikrai nekiltų. Kaip tik atvirkščiai – knyga galėtų būti dar storesnė, mat kai kurie E. Mieželaičio amžininkai, pakviesti byloti apie Lenino premijos laureatą, o kiek vėliau – „nereikalingą žmogų“, itin taupūs. Nemenka kviestųjų dalis, kaip suprasime iš V. Braziūno teksto „Pro uždangos kraštelį“, apsisprendė (dažnai tik paskutinę minutę! – pasak sudarytojo) iš viso patylėti... Gerai, kad Vladas ragina juos „savo prisiminimus bent jau užrašyti ir palikti saugiai ateičiai: kaip supratau, jie pakenktų anaiptol ne Mieželaičio vardui“ (p. 12).

Knygoje per 40 autorių vardų ir pavardžių. E. Mieželaitį prisimena rašytojai, dailininkai, aktoriai, fotografai... Bene įtaigiausia ir emocionaliausia – grafikės Jūratės Stauskaitės užrašų ištrauka „Mieželaitis. Laida“. Apie šviesą ir tamsą“ (p. 70-80). Tuotarp E. Mieželaičio pažįstami ar bičiuliai, kuriuos galėtume pavadinti žodžio kolegomis, labai skirtingi. Vieni dosniau praveria prisiminimų ir vertinimų skrynelę: Vytautas Petkevičius – tegul ir eksploatuodamas seniai savo rašytos apybraižos „Mėlynos ugnys“ eilutes (p. 38-53), Vitas Areška (p. 54-64), Albinas Bernotas (p. 151-169), Vacys Reimeris (p. 288-305), o kiti brūkšteli vos keletą sakinių: Vytautas Landsbergis (p. 250), Kornelijus Platelis (p. 286), Sigitas Geda (p. 224-226)... Kodėl taip? Kad nelabai E. Mieželaitį pažinojo, kad atvirai šio poeto nemėgo, kad prisibijo jo nemėgusiųjų reakcijos, kad, pasak anotatorių, „sovietmečiu gebėjusių atsiskleisti ir aktyviai veikusių menininkų, koks buvo E. Mieželaitis, biografijos ir kūrybos vertinimas tebėra problema“ ir kad „tikrasis vertinimų balansas priklauso ateičiai“? Į šiuos klausimus žmonės, skaitysiantys post scriptum, manau, patys ieškos atsakymų. Ir galbūt sutiks su leidėjais: „nusiteikusieji gilintis į kontroversijas, nelabai linkę savo vertinimus skelbti viešai“, nes „greta suvokiančių ir mąstančių apie aukštumas ir priešybes, pasitaiko krypstančių į apologetiką – iš dalies dėl žinių apie minėtus kitaip manančius“. Deja, nuojauta man kužda, kad ši knyga, nors reikalinga ir prasminga, neturės labai didelio būrio skaitytojų. Viena jos nepopuliarumo priežasčių būtų ta, kad E. Mieželaitis kur kas uoliau buvo „trinamas“ iš skaitytojų smegenų nei dabar bandomas „prikelti“, o antroji dar paprastesnė ir, deja, dar labiau ciniška – gyvename laikais, kuomet į LATGA-A Aukso žvaigždę pretenduoja tokios grožinės literatūros autorės kaip Elena De Strozzi ar Irena Buivydaitė-Kupčinskienė, o geriausiais dainų tekstų kūrėjais laikomi Nejolė Laukavičienė ir Gintaras Zdebskis... Va ir papūsk, kad geras, prieš vėją! Popso E. Mieželaitis nenurungs. Juoba juk – per laiką – užaugo nauja skaitytojų (neskaitytojų!) karta. Tokia karta, kuriai ničnieko nebesako, tarkime, aktoriaus Algirdo Grašio ištarmė apie E. Mieželaičio „Gintaro paukštės“ pastatymą Jaunimo teatre: „Spektaklyje tiesiog ar užuominomis („Čia visko būta... Čia ne kartą žūta... Krauju čia lyta... Privargta varguos...“) minimi „Aušra“, Basanavičius, Kudirkos „Varpas“, Biliūno „Liūdna pasaka“ žiūrovų, tegul ne visų, galvose ir širdyse sukeldavo asociacijų griūtį (...) Niekas tada negalėdavo jų dvasinio susikaupimo, mąstymo kontroliuoti. Ir aš pats tada tikėdavau, kad atgims Lietuva. Ačiū už tai Mieželaičiui, nes kitas poetas su tokiomis mintimis į sceną gal ir nebūtų patekęs“ (p. 91).

Man belieka pasekti citatos autoriaus pavyzdžiu ir pasakyti: ačiū už šią knygą Vladui Braziūnui, sugebėjusiam atkurti – bent per poeziją! – tiek Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, tiek ir E. Mieželaičio portretą. Ganėtinai šiltą ir žmogišką. Juoba jam ačiū, kad rengdamas šitą knygą paskatino Algimantą Baltakį atsiversti E. Mieželaičio laiškus, pasklaidyti savo dienoraščio puslapius ir... išleisti įdomią dokumentiką „Gimiau pačiu laiku“. Bet apie tai – kitoje „Etažerėje“. Ir nesvarbu, kad gerų, autentiškų, talentingų autorių knygų šiandien mažai kam tereikia... Tikėkime: auksas pelenuose vis dar žiba.