Dykuma

Neatmenamais laikais žmonija viešpatavo Žemėje ir nekreipė ypatingo dėmesio į mažus padarėlius, ropojančius aplinkui. Tačiau kažkokia kosminė katastrofa viską apvertė aukštyn kojomis. Nūnai milžiniški vorai – tikrieji Žemės šeimininkai bei Mirties valdovai – laiko žmones savo vergais, veisliniais galvijais ir maistu…

Buvo laikai, kai žemė dar buvo vadinama žmonių planeta.

Tačiau jei šioje knygoje aprašomoje tolimoje (?) ateityje A. de Sent-Egziuperi rašytų savo romaną, šis, ko gero, vadintųsi šiek tiek kitaip - „Žemė, vorų planeta“. Kita vertus, jokio romano jis neparašytų. Tiesiog neturėtų galimybės. Visų pirma jam reikėtų pasirūpinti kur kas labiau neatidėliotinu klausimu – kaip išlikti gyvam.

Vabalai, vorai, skorpionai ir kitokie nariuotakojai gyvūnėliai jau ir maži būdami didžiajai daliai žmonių nekelia didelių simpatijų. O čia dar reikia įsivaizduoti, kad kažkokios ekologinės katastrofos pasekoje jie išauga iki milžiniško dydžio, neprarasdami savo ėdrumo ir evoliucijos eigoje ištobulintų medžiojimo sugebėjimų. Skirtumas tik tas, kad į maitinimosi racioną dabar įtraukiami ir žmonės.

Tačiau, nors visi vabzdžiai šioje ateities vizijoje toli gražu peržengia priimtas dydžio bei pavojingumo ribas, nė vieni iš jų neprilygsta vorams. Nes tik vorai sąmoningai panaudoja savo valią, kad nugalėtų savo priešus (tame tarpe ir žmones), pavergtų juos ir paverstų nemąstančiais gyvuliais, auginamais darbui ir maistui. Tik nedidelės grupelės vis dar slapstosi požeminiuose miestuose arba dykumoje, kur vorams sunkiau juos aptikti. Sunkiau aptikti – bet sunkiau ir išgyventi. Čia gyvenimas paprastai trumpas ir šviesių akimirkų jame nedaug. Tačiau, palyginus su kitais – jie dar žino, ką reiškia laisvė. O kartais jų tarpe, kokioje nors nuošalioje dykumos oloje, netgi atsiranda koks nors berniukas, kuris galbūt sugebės pasinaudoti savo valia ne vien tik buvimo vietą išduodančiai panikai vorų reidų metu nuslopinti…

Paėmiau „Dykumą“ į rankas, per daug iš šios knygos nesitikėdama, galvodama, kad geriausiu atveju tai bus pakenčiamas skaitalas iš kaip blynai kepamų fantastinių knygų serijos, bet - ji man patiko. Kas būtent patiko? Natūraliai įtaigus tonas, leidžiantis patikėti pasakojama istorija. Aprašomos ekstremalios sąlygos, kova už savo gyvybę – kartais sėkmingos, kartais ne. Ir pagrindinis herojus Nialas, kuris nėra kažkoks vunderkindas, o tiesiog dykumoje užaugęs vaikas, kurio kasdienybė - vandens ir maisto paieška bei pastangos išlikti gyvam. Sugebėjimą koncentruoti savo valią aptikęs beveik netyčia, jis lavina tą sugebėjimą, formuoja jį, pats netikėdamas, kad kada nors tai pravers akis į akį susidūrus su vorais. Tuo labiau nesitiki vorai – visagaliai bei vienvaldžiai visų gyvų padarų valdovai – kad kas nors išdrįs pasipriešinti jų valiai, ką jau kalbėti apie kažkokį paauglį, kuriam dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo. O tada jau natūraliai kyla simpatija silpnesniam, stojančiam prieš stipresnį priešininką ir iš kažkur surandančiam jėgų atsilaikyti, ir jau norisi sužinoti, kaip ten buvo toliau.

Perskaičius pirmąją knygą (kuri baigiasi – kaip visada – pačioje įdomiausioje vietoje), ieškojau jos prątesimų. Deja, su pratęsimais reikalai nekokie. „Bokštas“ dar tvarkoj, tačiau kitos knygos - kuo tolyn, tuo prastyn. Atrodytų, kad siužetas tempiamas dirbtinai, vien todėl, kad pirmos dalys susilaukė sėkmės. Po „Bokšto“ sekė „Raganius“, „Pranašystė“, „Belaisvė“, bet nė viena iš jų neprilygo pirmosioms knygoms, o „Sala“, kur pradedama pasakoti visiškai nauja istorija, nuvylė visiškai. „Vorų pasaulio“ serijoje dar išleistas „Žygis“ ir, atrodo, „Keršytojas“, bet ranka kažkaip jau nebekyla paimti šių knygų nuo knygyno lentynos.