Dvylika iš pašto karietos

Yra knygų, kurios įšoka į rankas tą dieną, tą valandą, gal net tą sekundę, kai jų labiausiai reikia.

Praėjusiais metais tokia man buvo Ericho Kästnerio „Fabianas“, – o juk galėjo pro šalį nušuoliuoti. Nemoku apsakyti, net nebandau, ką pati sau joje atradau, kaip gerai su Fabianu rugpjūčio kaitroje sutariau.

Reta knyga.

Bent jau man – reta: perskaičiau, ir čia pat atsiverčiau pirmąjį puslapį, ir vėl skaičiau – jau kitaip.

Tą 2002-ųjų vasarą, rugpjūtį.

Kai po Vilnių klajojo nuo pavilnės durpynų gaisrų apsvaigę žmonės. Kai pamačiau Žirmūnuose moterį su raiščiu ant burnos, paskui ir Antakalnyje dar kelias, ligotas, pavargusias, baltesnes už baltas – vos kvėpuojančias. Kai pasižadėjau sau nei rudens, nei žiemos – kad ir ką jie atneštų, kad ir kaip baustų – nebarti, nekeikti.

Žiema neša savo dovanas.

2002 metų gruodžiui įpusėjus gavau – aišku ką... – knygą.

Ne tą mėnesį gavau, ne tą dieną, ne tą valandą, ne tą sekundę, kai man jos būtų reikėję. „Šiaurės Atėnų“ redaktorė nutarė, kad tai aš galiu (turiu, privalau) parašyti apie knygą „Dvylika iš pašto karietos“, – tai mano tema, tai mano domėjimosi laukai ir pievos.

Taip. Mano.

Bet...

Hanso Christiano Anderseno ir anderseniškų pasaulių tuo metu – kaip čia pasakius? – tikrai buvau perdozavusi.

Išsvajotoji, lauktoji knyga – per ilgai, per nuobodžiai – užsigulėjo mano pasvirusioje knygų stirtoje. Nuo gruodžio vidurio iki sausio pabaigos.

Iki dabar.

Ilgai klausiausi bičiulių atodūsių (jų būta daug – ir gilių, ir nemeluotų):

– Tą Anderseno karietą skaityti gera.

Ilgai bičiuliams teisinausi:

– Žinoma, ir aš paskaitysiu, bet dar ne dabar.

Sausio lietums prasidėjus, atsiverčiau.

Ištiko tai, kas rugpjūtį su Fabianu: perskaičiau. Naktį. Rytą atsiverčiau vėl pirmąjį puslapį.

Ne dėl savo seniai ir viešai, gal per garsiai ir per dažnai išpažintos meilės Hansui Christianui Andersenui – ne tik dėl jos.

Labiausiai dėl to, kad tekstas lengvas, sklandus, muzikalus. Jis pagauna, pačiumpa, nepaleidžia.

Tai – kitas – kitoks – pažįstamai neatpažįstamas – danų rašytojas Andersenas.

Ne anas, ne Balčikonio pasakotojas Hansas, verstas iš vokiečių kalbos, – gražiai senobiška, sermėga apsisiautusia, klumpėta lietuviška kalba persakytas.

Balčikonio vertimai liks – man, gal ne tik man, ir mano bendraamžiams – mieli, įprasti.

Jūs kaip norite, bet aš nė už ką jų neišsižadėsiu, – kaip neišsižadėsiu daugybės kitų keblių reiškinių, telpančių į du žodžius: pirmoji patirtis.

Knygą „Dvylika iš pašto karietos“ iš danų kalbos vertė ir sudarė Liudas Remeika; toje knygoje – ne tik pasakos, bet ir dienoraščio, laiškų, autobiografijų fragmentai.

Ir viskas – tik apie žiemą, tik žiemoje.

Labai žiemiška – o kiek žiemiška, tiek nežemiška – knyga. Pabrėžtinai leista ne vaikams, o suaugusiesiems.

Ir tik tiems suaugusiesiems, kuriuos Danijos Karalystė, jos kultūra, jos praeitis, jos žmonės domina.

Knyga estetams.

Jei turėčiau stiprų balsą, labai garsiai apie tą knygą, apie pašto karietą, po Lietuvą besisukiojančią, šaukčiau. Pirmą kartą – pagaliau – Lietuvoje pasirodo Andersenas, verstas iš jo paties – iš danų – kalbos.

Vėlokai?

Taip. Labai vėlai.


Žinau, kada pasigesiu „Dvylikos iš pašto karietos“. Kai ateis vasara.

Ir kitą knygą – almanachą „Žiemos žodžiai“ – nuosekliai – nuo iki – paskaitysiu tik vasarą.

Kai reikės vėsos... O reikės.

Kol kas tik stebiuosi: kaip ten mes visi – tokie skirtingi – į tą Žiemą su savo žodžiais tilpome?

Tie du leidiniai – „Dvylika iš pašto karietos“ ir „Žiemos žodžiai“ – dabar, ant mano stalo, man po ranka – sutaria, susikalba.

Seno burto – atsiversti knygos puslapį ties svarbiu skaitmeniu – nei aš, nei mano draugai dar neatstūmėme. Jei tik pamenate: pasakyk skaičių, o aš tau pasakysiu, kas laukia.

Ką man išbūrė?

Hansas Christianas Andersenas, jo „Dvylika iš pašto karietos“ prakalbo apie Kajaus maištą. „Žiemos žodžiai“ – apie kojas parietusius elnius.

Būrėme iš sausio, iš mano 46.