Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Dvi sielos. Pašnekesiai su šiuolaikiniais filosofais

Dvi sielos. Pašnekesiai su šiuolaikiniais filosofais Praėjo beveik keturi mėnesiai nuo pirmojo susitikimo.

Praeitu šimtmečiu dvelkiančiame bibliotekos kambaryje, minkštuose krėsluose parimę, iš nuovargio kiek panarinę galvas, snūduriavo aštuoniolika filosofų.

Ant palangės, uodegą aplink letenėles apsukęs, įkypas žalias akis primerkęs, tupėjo pelenų spalvos katinas, o ant vienos iš septynių į knygų lentynas atremtų kopėtėlių aukščiausios pakopos sėdėjo pliušinis medaus spalvos meškinas Tadas. Šie du buvo geriausieji bibliotekoje bešeimininkaujančios dešimtmetės draugai.

Pastaroji buvo ką tik pasislėpusi už paukštėmis bei gėlėmis siuvinėtos šilkinės širmos ir tik retkarčiais kyšteldavo smalsų snukutį, bet, vos pajutusi kurio iš filosofų liūdną ir priekaištingą žvilgsnį, šmurkštelėdavo atgal.

Visą likusį laiką ji bandė bent kiek susikaupti ir pirštu vedžiojo žirnelius suknutėje bandydama juos suskaičiuoti. Ties maždaug tryliktuoju pamesdavo skaičių ir susipainiodavo, kurie žirneliai jau suskaičiuoti, o kurie likę be numeriuko.

Arčiausiai lango ant nedidelio raudonu balneliu puošto medinio žirgo lėtai suposi antra mergaičiukė, šaukštu kabinanti cinamonu ir cukrumi barstytą košę. Karts nuo karto ji piktokai sušnairuodavo širmos pusėn ir tuomet visi aiškiai išgirsdavo tylų kimų, bet nepiktą „rrrrr“.

Kuomet saulės blyškūs spinduliai pasiekė laikrodžio rodykles, pasigirdo penki aidintys senoviško laikrodžio dūžiai. Tą pačią akimirką triukšmingai atsidarė durys ir visų akys nukrypo į energingą, kiek įraudusią damą, stumiančią sidabru blizgantį vežimaitį.

Netrukus biblioteka prisipildė melisų, čiobrelių, jazminų ir imbierinių sausainių kvapo, o iki tol tvyrojusią kiek nejaukią tylą linksmai išvaikė švelniai skimbčiojančių porcelianinių puodelių ir atsargaus siurbčiojimo garsai.

Atsigėrę arbatos, filosofai atkuto, sušurmuliavo ir lėtai rinkdami žodžius, su specialiai išlaikytomis pauzėmis, pradėjo lengvą diskusiją.

Staiga, nuo kopėtėlių žemyn šleptelėjo Tadas, o kartu su juo ir knyga – Ger Groot „Dvi sielos.“
„Valio!“ – dešimtmetė nušvito ir pribėgusi pabučiavo meškį.

– Garbiausieji svečiai, – atsigręžusi tarė žirniuotoji, – pagaliau jūs galėsite grįžti į savo erdvę. Ačiū už šią viešnagę. Mums visiems buvo nepaprastai įdomu. Gal galėtumėt atsisveikindami dar po savo gilią mintį..?

Pirmas pakilo kiek gungtelėjęs, stambus, švariai nusiskutęs žilaplaukis Hansas Georgas Gadameris. Visgi sunku buvo patikėti, kad jam jau virš devyniasdešimt metų. Pasiramsčiuodamas lazda jis priėjo prie katino, meiliai paglostė jį, o tuomet lėtai atsivertė 16-tąjį knygos puslapį. „Menas filosofams įdomus kaip problema, nes jame keliamas tiesos suvokimas.“  „Mes, vakariečiai, kalbėdami apie meną, turime galvoje visai kito pobūdžio visuotinumą. Čia viskas vyksta ne sąvokų visuotinumo sferoje, tai visai savita juslinės ir sąvokinės tiesos žaismė. Aš mėginu ginti požiūri, kad tai susiję visai ne su atvaizdo ir metodo klausimais, bet su būties turiniu, taigi iš tikrųjų su tirštumu, koncentracija, kurie kiekviename tapybos paveiksle – bet ir kiekviename eilėraštyje – pranoksta referencinį išsakymą. Pati tapyba neleidžia, kad žmogus žiūrėtų vien į tai, kas joje matoma.“ Akimis su visais atsisveikinęs, išnyko.

Antrasis pakilo lenkiškos kilmės filosofas Leszekas Kolakowskis. Trapios figūros senukas, pasiramsčiuodamas stiklo lazda, nedideliais žingsneliais perėjo kambarį, pakėlė knygą ir, atsivertęs 39-ąjį puslapį, perskaitė:
„Ak,.. tiesą sakant, neketinu ginti filosofijos. Jeigu žmonės skaito ir rašo filosofijos knygas ir jeigu esamą dėstytojų, kuriems už tai mokamas atlyginimas, vadinasi, tai kažkam reikalinga. Taip aš ir pats tokias knygas rašau. Sakykime, kad darau tai savo paties malonumui – na, ne visada iš to ir malonumą patiriu. Tai mano asmeninis reikalas, – toks pat, pavyzdžiui, kaip tai, kad mėgstu kavą arba Laurelio ir Hardy filmus. Pateisinti to negaliu. Tiesą sakant, nežinau, kam visos tos knygos reikalingos...“

Beskaitant Leszekui, prie jo priėjo Cornelis Verhoevenas. Ranka perbraukė juodus ūsus, paskui kairę ausį ir, senukui Kolowskiui išnykus, atsivertė knygą ties 52-uoju puslapiu. Tuomet tyliu balsu prabilo:
„Tai panašu į situaciją, kai baukštus kiškelis laukia, kada bus nušautas ir iš pasigailėjimo pribaigtas. Nuostaba yra sykiu ir sukrėtimas. Ką aš čia veikiu? Iškart gauni kirti. Mano veikaluose tai vadina didelį vaidmenį: tas išganingojo šūvio laukimas. Na, na, cha cha, „išganingojo“, eik jau, Verhoevenai...“ – pertraukė pats save ir kiek surimtėjės tęsė: „Viena vertus, tai lyg ir kokia panika, o antra vertus, toks jausmas: šis gyvenimas pernelyg gražus, kad būtų tikras. Kiškelis to neįstengia aprėpti, bet jeigu galėtų valandžiukę ramiai patupėti, tada imtų mąstyti: „Ei, juk gali smagiai palakstyti ir panašiai“. Manau, jog negalima tvirtinti, kad tuo aspektu, kiek tai liečia tave patį, kalbama apie kūną. Jo menkumas išlieka. Nežinau, ar tai reikia vadinti religine mąstysena. Galbūt tai yra tam tikra kičo atmaina. Turėtumėm įstengti drauge padaryti išvadą. Taigi štai kaip viskas klostosi. Mat tada aš pradedu kalbėti apie Leviną ir kitus didžiuosius mąstytojus: bėdos prispirto kito žmogaus veidas. Žodžiu, jeigu norite pasiklausyti kičo, turite prašyti tokių dalykų.“

Verhoevenas šyptelėjo ir nunešė knygą Rene Girard‘ui. Vos atidavęs, išnyko.

Griežtų bruožų žilaplaukis, bet vis dar juodais antakiais Rene atsivertė 76-ąjį puslapį ir, aiškiai pabrėždamas žodžius, pradėjo:
„Konservatyvioji reakcija norėtų grįžti prie hierarchijos ir ritualizavimo formų, kurių šiandien nebeįmanoma įvesti. O kairė užvis labiausiai norėtų pagaminti naują pasaulį, nepaisydama mimėzinių konfliktų, kurių vis dėlto esama. Paleidus šią aplinkybę iš akių, savaime randasi  būtinybė kurtis atpirkimo ožius. Mat jeigu reikalai nesitvarko taip, kaip planuota, turi būti priežastis – pikta tam tikrų individų ar grupių valia. Be abejo, dydysis pavyzdys čia yra Sovietų Sąjunga, kuri tvėrė tik nuolat ieškodama socialinių, politinių, individualių ir kolektyvinių atpirkimo ožių. Be ožių jie negalėjo išgyventi.“

Knygą ties 87-uoju puslapiu atsivertė Julia Kristeva:
„Nežinau, ar mums reikia išrasti kokį vieną kodą. Veikiausiai tam, dar pernelyg anksti. Galbūt  po kokio šimtmečio mes būsime suradę kokį nors didesnį stabilumą. O šią akimirką manau, kad mes vienu metu gyvename skirtingais laikais, kuriuose galioja skirtingi meilės kodai. Gyvename trupučiuką pasinėrę į archeologiją, sakytume kirsdami įvairiausius laikus. Vieni žmonės rodosi iešką romantinės, kiti – trūbadūrų stiliaus, treti – aštuoniolikto šimtmečio stiliaus, libertinų meilės. O kodėl ne?“ – gražūs jos antakiai kilstelėjo viršum tamsių akių truputį rytietiškų bruožų ovaliame veide.

Iš pažiūros apyjaunis lyg ir draugiškas, akiniais nosį pasibalnojęs Alainas Finkielkrautas, sulaukęs savo eilės, pašoko ir mintinai išbėrė 95-ajame puslapyje cituojamus jo paties žodžius: „Jeigu užsispyręs laikaisi griežtos vertybių hierarchijos, jeigu nieko nenori žinoti apie visų skirtingumų nykimą, jeigu nenori rašyti lygybės ženklo tarp Beethoveno ir Bobo Marley, nors vienas jų ir yra baltas, o kitas rudas, tai – todėl, kad be jokios abejonės priklausai niekšų ir melancholikų rasei”.

Rūpestingai užgesinęs cigarą Fernando Savateris, prapliupo juoku ir energingai gestikuliuodamas, bei plevėsuodamas chalato rankovėmis, pasakė štai ką: „Esu paženklintas kraštutinio dvylipumo, mano žvaigždynas – Dvyniai, mano puikus gimtasis miestas yra pasienyje, o mano kraujas maišytas. Mano mėgstamiausia stiliaus figūra – paradoksas.

Tuomet kiek pavartęs knygą atsivertė 112-tąjį puslapį ir perskaitė Ciorano žodžius: „Laisvės paradoksas yra tas, kad saujelė, kuri ja tiki, neturi galios jos garantuoti.“
– Štai kur yra problema, - susimąstęs pridūrė Savateris ir išnyko.

Rudigeros Safranskis prasisegė marškinių apykaklę, kiek pravėrė bibliotekos langą, įbėrė imbierinio sausainio trupinių lesyklėlėn ir, besigrožėdamas sniegenomis, ramiai lyg sau, lyg toms už stiklo skraidančioms liepsnelėms atsakė:
„Jau sakiau: šioje mąstysenoje mes neįstengiame mąstyti blogio. Tiesą sakant, taip pat ir laisvės. Mąstome save esant anapus gėrio ir blogio, kaip daiktą tarp kitų daiktų, kaip sudėtinę ir funkcionuojančią tikrovės dalį. Taip vėl prieiname senąjį klausimą: ar mes apie save pačius mąstome, žvelgdami iš daiktiškojo pasaulio, kurio dalimi esame, ar iš visaus į išorę, iš laisvės – į pasaulį? Tai buvo įspūdingasis vokiečių idealizmo projektas: per patį spontanišką mąstymo procesą žvelgti vidun ir šitaip užčiuopti vidinį paties pasaulio spontaniškumą. Alernatyva tokia: mąstyti, žvelgiant iš kosmoso mechanizmo, ir galiausiai mechanizuoti patį save.“
Jaunatviškas akiniuotas beveik pečius siekiančiais plaukais Michelis Onfray pasirinko 150-tąjį puslapį:
„Kiekviena egzistencija pastatyta ant smėlio. Mirtis mums yra vienintelis tikras dalykas. Svarbu ją ne tiek prisijaukinti, kiek niekinti. Hedonizmas yra tokios paniekos menas“.

„Skepticizmas, apskirtai kalbant, veikiau reakcija į stipriojo mąstymo pretenzijas, o ne į gryną racionalumą. Žmonės darosi skeptiški dėl to, kad jiems jau gana netesimų pažadų. Nusiviliama pernelyg dideliais lūkesčiais, ir tada rankšluostis sviedžiamas į ringą. Teisybė tai, kad demokratijos sąlygomis šiek tiek sunkiau įtikinti žmones, nesiremiant tvirta mitologija. Tačiau aš dėl to neketinu pasiduoti. Šią problemą nuolatos regime ir devyniolktojo šimtmečio politikoje: masėms reikalingos mitologijos problemą. Neketinu su žmonėmis elgtis lyg su pulku vaikų, kurie negali gyventi be visokių mitų“
– karštai kalbėjo italas Giani Vattimo, lyg iš 177-ojo puslapio.

Dabar laikas atsisveikinti atėjo Alvinui Plantigai – amerikiečiui, pasipuošusiam nepriekaištingu tamsiai mėlynu kostiumu, bet avinčiu sportinius batelius.  Atsivertęs 193-čiąjį knygos puslapį, rūpestingai išlyginęs puslapio kampą, Alvinas pradėjo:
„Mąstydamas apie ontologiją arba metafiziką, pasitelkiu simple minded, common sense mąstymą: kad ontologija kalba apie tai, kas yra. Jei Dievas tveria, vadinasi jis yra Dievas...“

Tuomet knygą ties 215-uoju puslapiu atsivertė švariai nusiskutęs žilaplaukis Theo de Boer. Pasitaisęs akinius, jis prabilo taip: 
„Mano nuomone, filosofija išvis nėra tyrinėjimas. Prieš penkioliką metų šis terminas filosofijoje nė nebuvo vartojamas. Dabar tenka jo griebtis, kitaip negausi pinigų. Negalėčiau pasakyti, kokią sritį filosofija tyrinėja. Nėra čia nė kalbos apie pažangą. Pati „ribas praplečiančio tyrinėjimo“ idėja yra nesąmonė. Kitados kartą šitaip įsiutinau aukštą valdininką. „Kokia pažanga pasiekta nuo Senekos iki Camus?“ – paklausiau jį. Jeigu abu mąstė apie savižudybę. Tačiau tai juk nėra mokslo problema. Kitą kartą įteikiau tyrinėjimų paraišką ir gavau kritinę pastabą, kad pasitelkiau ne visą naujausią literatūrą. Kalbama buvo apie emocijas. Tačiau tai, ką šiuo klausimu parašė Aristotelis, yra kur kas geriau, nei tai, ką kalba Descartes‘as, nors pastarasis gyveno dviem tūkstančiais metų vėliau. Dabar, ko gera, ir Descarte‘as nepriskiriamas „naujausioms publikacijoms“. Tačiau tasai valdininkas įširdo. „Pone De Boerai, jeigu filosofijoje viskas taip klostosi, turite suprasti, kad daugiau nebebūsime linkę skirti jai pinigų“, – pasakė jis“.

Linkmai nusijuokęs, knygą perdavė prancūzui Pauliui Ricoeur – maždaug devyniasdešimties metų senukui, elegantiškai kaklą pasipuošusiam kaklaskare. Paulis neskubėdamas atsivertė 236-ąjį puslapį ir, mąsliai šyptelėjęs, perskaitė: „Laikas – yra judėjimo matmuo. Jame, tiesą sakant, nėra jokio „dabar“. Tai vien judėjimo įrantos. Jas mes vadiname momentais ir nuo jų pradedame datavimą pirmyn ir atgal. Tačiau visi momentai yra vienodi, bet yra tik viena šiandiena: toji, kurią aš dabar gyvenu. Šio žmogaus patirties momento neįmanoma suvesti į laikrodžio dabar ar į fizikų laiką. Jis tveria tarp to, kas buvo anksčiau, ir to, kas dar turi ateiti. Tam tikra prasme jis trykšta į dvi puses: praeitin – kaip prisiminimai, ir ateitin – kaip troškimai, baimės, lūkesčiai.“

Laikas atsisveikinti ir su bulgariškos kilmės prancūzu Tzvetanu Todorovu. Vešli žilstelėjusi garbanotų plaukų kupeta palinko ties 251-uoju puslapiu ir tykiu, pabrėžtinai žodžius artikuliuojančiu balsu, skambiai tardamas „r“ Tzvetanas pasidalino tokia mintimi:
„Mes visados sykiu vadovaujamės ir altruizmu, ir egoizmu. Manau, kad ugdymas, plačiąja šio žodžo prasme, Bildung, gali suvaidinti reikšmingą vaidmenį, stiprinant altruizmą. Jis gali leisti mums suvokti, ką reiškią tai, ką mes, kad ir ką veikiame, darome. Taip mes galbūt galime daryti šiokią tokią pažangą. Nemanau, kad mes kada nors įveiksime savo egoistiškąją pusę. Tačiau lygiai tokia pat iliuzija neigti mūsų socialinę pusę, kuri įkūnija fundamentalų didžiadvasiškumą. Laimė mums pažįstama tik per kitus ir tik todėl, kad kitų esama. Kitaip sakant: per didžiadvasiškus darbus.“

Maždaug septyniasdešimties, save pragmatiku vadinantis, Richardas Rorty pasirinko citatą iš 261-ojo puslapio: „Filosofai nuolatos manė, kad, pasitelkdami pažinimą, įstengs rišliai aprėpti visą tikrovę, ir kad šitaip bus įmanu išspręsti ir didžiąsias gyvenimo problemas. Bet juo daugiau apie tai skaičiau, juo labiau turėjau įsitikinti, kad nėra tokio dalyko, kaip „pažinimo esmė“. Ir kad filosofai patys save mulkina, manydami, jog, taip puikiai gebėdami manipuliuoti sąvokomis ir formuluotėmis, geriau įžvelgia žmogaus būties pobūdį.“

Kambaryje beliko trys filosofai.

Pliktelėjęs Kanados filosofas Charles Taylor, pasiblaškęs pirmyn atgal tarp knygos puslapių, pagaliau atsivertė 293-čiąjį puslapį:
„Marksizme – slypi tam tikra puikybė: jausmas, kad, pasitelkus tą vieną didžią idėją, galima išspręsti visas žmonių gyvenimo problemas. Šis jausmas paremtas idiotišku įsitikinimu, kad šitaip atsižvelgiama į visus reikšmingus faktorius. Tačiau, kaip moko patirtis, to niekados nėra buvę. Visados randasi šalutinių efektų, apie kuriuos nė pagalvoti negalėjai. Ką mes dar neseniai žinojome apie ozono sluoksnį? O juk jo sunykimas per trisdešimt metų gali mus pribaigti. Idėja, kad mums užtenka vien paimti vadžią, o tada jau smarkiai judėsim į priekį, visados baigėsi katastrofa. Turime suvokti, kad mūsų vadovaujamieji gebėjimai yra kur kas labiau riboti, taigi, kad turime elgtis kur kas atsargiau.“

– Pagaliau grįžęs, galėsiu parūkyti, – linksmai šyptelėjo balta varlyte pasipuošęs Claude Lefort‘as,  – mano nuomone, įstatymas draudžiantis rūkyti tam tikrose vietose, o tiksliau „prievarta, slypinti šiame įstatyme, darosi pavojinga, nes nėra paremta įsitikinimu. Toks įstatymas ne tik daro faktinį poveikį tikrovei, jis išreiškia ir simbolinį siekį. Jis mėgina prievarta pakeisti mentalitetą.“

Akimirką patylėjęs, atsivertė 305-ąjį puslapį ir perskaitė:
„Nacionalsocializmas iš tikrųjų remiasi archaika, tačiau, kitą vertus, smarkiai šliejasi prie industrinės visuomenės, turinčios labai išvystytas technikos priemones. Nacionalsocialistiniam visuomenės paveikslui būdingi ekstremaliai dirbtini bruožai. Jis reiškia pretenziją, kad viskas įmanoma, manipuliuojama, organizuojama, taigi kad techninis žmogaus valdomumas gali susilieti su gamtos užvaldymu. Šis kraštutinis dirbtinumas yra išvirkščioji pusė nacionalizmo ideologijos organicistinio atspalvio, išryškėjančio vienos tautos, nacijos kūno ir pan. idėjose. Šios dvi priešingos pusės keistai sulipdytos viena su kita, bet nesiduoda paprastai viena nuo kitos atskiriamos.“

Prieš išnykdamas, knygą atidavė bespringstančiam juoku Stephen‘ui White. O jis nedelsdamas ir pradėjo:
„Rašydamas retsykiais pagalvodavau, kad kiekvienas, kuriam postmodernizmas nors truputuką prie širdies, springdamas juokais  turėtų raičiotis ant žemės, ir vėlei išvydęs tokią binarinę priešpriešą. Iškeliate modernizmą kaip postmodernizmo priešingybę – ir tai dar vadinasi „rimtas požiūris į postmodernizmą“. Vienas bičiulis vėliau man ir tikrai pasakojo: „Perskaitęs tai, ėmiau kraupiai kvatotis“. Bet aš nemanau, kad ši problema tikrai turi mus paraližiuoti. Juk, kad ir kokie postmodernūs tartumės esą, vis tiek daugeliu požiūrių liekame modernūs žmonės. Mums vis dar norisi turėti komfortišką automobilį, dailų kabinetą, daugiau ar mažiau tvarkingai gyventi. Tačiau tai mums nekliudo, žvelgiant iš postmodernizmo pusės, sykiu įžiūrėti ir visų tų dalykų problemiškumą ir ribas.“

– Na štai. Knygelę galime grąžinti į lentyną. Daugiau niekada taip neišdykauk! – pagrūmojo pirštu katinui dešimtmetė.

Iš stalčiaus išsitraukusi dienoraštį, prikandusi lūpą ir kiek suraukusi kaktą, karts nuo karto pamirkydama plunksną į rašalą, atidžiai vedžiodama ir dalindama raides dešimtmetė rašė apie šį neįprastą nuotykį.

Leidosi saulužė, Katinas ir Tadas snaudė, spragsėjo židinys, tiksėjo laikrodis ir.. kažkas nematomas suposi ant medinio arkliuko, o karts nuo karto pasigirsdavo tylus ir kimus „rrrr“.

p.s. – Tado Meškiuko prierašas:

Knygos autorius
Ger Groot dėsto filosofiją Erasmus Universitete Roterdame (Olandija) ir rašo įvairius straipnius dienraščiui „NRC Handelsblad“. (<a target="_new" href="http://www2.eur.nl/fw/staff/groot/publi6.html">Ger Groot publikacijų sąrašas</a>).

Vertėjas
Antanas Gailius (g. 1951 m. Švendriškiuose, Jurbarko r.) – poetas, vertėjas.
Vilniaus universitete baigė vokiečių kalbos ir literatūros studijas.
Dirbo „Minties“ leidykloje, mokytojavo. Vėliau buvo „Vagos“, „Vyturio“ leidyklų redaktorius, dirbo laikraščiuose. Pirmoji poezijos knyga – Peizažas su žmogum (1987).
A. Gailius pirmasis pokario Lietuvoje išvertė S. Freudą, F. Nietzschę. Išvertė F. Kafkos, R. M. Rilkės, Th. Manno, S. Zweigo, S. Lenzo, F. Schillerio ir kt. kūrinių.
2004 m. už Thomo Manno romano „Juozapas ir jo broliai. Juozapas maitintojas“ (Alma littera, 2003) A. Gailiui paskirtas „<a target="_new" href="http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2989&kas=straipsnis&st_id=4143"> Metų vertėjo krėslas</a>“ - už geriausius grožinės literatūros ir meninės eseistikos vertimus į lietuvių kalbą įteikiama Lietuvių P.E.N. centro premija.
Šiuo metu A. Gailius gyvena ir dirba Vilniuje.

Nuomonė
„Tas, kuris susiruošia kalbėtis su filosofais, dažniausiai patiria malonumą. Filosofai yra smagūs pašnekovai. Jie mėgsta dėstyti, yra atidūs klausytojai, pasigardžiuodami argumentuoja ir nebijo prieštaravimo, verčiančio suabejoti jų pačių teiginiais“ – taip pačiu pirmu pratarmės sakiniu paneigiama kurio nors nesusipratusio skaitytojo galima išankstinė nuostata, kad gali būti nuobodu, ar sudėtinga skaityti.

Nežiūrint į tai, kad knygoje yra painių terminų ir retkarčiais pasitaikančių neišverstų į lietuvių kalbą frazių, skaityti iš tiesų lengva ir įdomu.

Knygos autorius rimtai padirbėjo, kad interviu klausimai būtų aktualūs bei netikėtai įdomiai suformuluoti, o pokalbiai lyg ir lengvabūdiškai žaismingi, bet kartu ir labai informatyvūs.

Kiekvienas tekstas yra pakankamai aiškus, bet kartu ir chaotiškai kaleidoskopiškas, susidedantis mozaikos detalių: dialogų, paaiškinimų, aprašymų.

Prieš pradedant kalbėtis su kiekvienu iš aštuoniolikos kalbinamų filosofų, pateikiama kokybiška nuotrauka ir trumpas, labai gyvai parašytas pristatymas, smalsuolio žvilgsniu dirstelint tiek į būsimo pašnekovo išvaizdą, tiek į išsilavinimą, nuopelnus, bei iki detalių jaukią aplinką, kurioje vyks mūsų būsimasis interviu. Tik taip supažindinus su pašnekovu ir pokalbio aplinka, mums leidžiama dalyvauti interviu.

Vienas trūkumas: labai norisi įsivelti į tas diskusijas, bet mums žodis nėra suteikiamas, o pertraukti lyg ir nemandagu.
O ir kodėl turėtume įterpti savo trigrašį? Juk knyga ne šiaip sau vadinasi „Dvi sielos“. Tai todėl, kad knygoje pateiktuose pašnekesiuose itin svarbus klausimas, ką šie aštuoniolika filosofų turi pasakyti: čia dvi sielos ieškojo vienos minties. Tačiau tai nereiškia, kad prieštaravimas neskatino šių paieškų. „Prieštaraujant, žiūrėk, kokia nors mintis ne tik labiau išsikristalizuoja, bet ir pasirodo esanti dvilypesnė, nei būtum pamanęs iš tiesmuko state-ment'o.“ Retai kada filosofinis atsakymas neverčia klausti, kokia yra jo kilmė. Visuomet lieka įsipynusių nenumatytų aspektų ar neišspręstų dviprasmybių, dėl kurių atsakymas nėra galutinis. „Ne tik kiekviename pašnekesyje, bet ir kiekvieno paskiro filosofo krūtinėje visuomet gyvuoja mažiausiai dvi sielos, ir kiekvienas geras filosofas tai žino.“

Autoriaus nuomone, polemika nėra žanras, kuriame filosofija gerai atsiskleidžia, nes polemika veikiau nejučiomis gimdo vienpusiškumą, bet ne įžvalgą ir pasvertus sprendimus. O čia įžvalga kaip tik svarbi: aiškus supratimas, ką aštuoniolika kalbintų filosofų mąsto apie tokius skirtingus dalykus, kaip menas, Dievas, meilė, daugiakultūrė visuomenė, gyvenimo gerovė ir valstybės esmė. Visas įžvalgas galima ginčyti, bet ginčas nėra šios knygos tikslas, todėl karšti konfliktai šių pokalbių metu retai tekilo.

Dauguma šios knygos pašnekesių pirmiausiai vyko dienraščių ir savaitraščių pageidavimu, o klausinėjamųjų mąstytojų pasirinkimą lėmė klausimas, kaip gebės jie išsilaikyti žiniasklaidos priemonėse. Būtent todėl, kad buvo vadovaujamasi abejone, ar filosofas, nebegebąs pasirodyti įdomus laikraštyje, įstengs tatai kur nors kitur.

G. Groot nuomone filosofija visada buvo kakofonija ir bet kokie mėginimai sukurti tvarką nuėjo niekais. Kalbintų filosofų atranka pakankamai atsitiktinė.

Šio leidinio negalima tapatinti su reprezentatyvia šiandieninės filosofijos apžvalga, nes knygos autorius neturėjo tokio tikslo.  Jeigu atidžiau paanalizuotume, tai nesunkiai pastebėtume ir dar vieną dalyką – nors knyga ir yra išleista lietuvių kalba tik pernai, bet autorius ją išleido prieš 5 metus – 1999 metais, o visi šie pokalbiai iš tiesų įvyko 1991-1997 metais.

Įdomu, kaip pasikeitė pašnekovų nuomonė ir kokia ji būtų dabar?

Ir ar neverta prikibti dėl pavadinimo, kuris teigia, kad pokalbiai su „šiuolaikiniais“ filosofais.

Porą internete rastų nuomonių:

1. Rašykas paslaptingu vardu J_tk savo dienoraštyje 2005-04-10 22:54
parašė: „Ger Groot „Dvi sielos“ apsilaizau pirstus niam niam..“

2. Sigitas Parulskis, <a target="_new" href="http://www.culture.lt/7md/?leid_id=642&kas=straipsnis&st_id=4014"> paklaustas kurios knygos labiausiai įsiminė 2004 metais</a>, atsakė:
„Skaičiau daug, bet kad kas nors būtų labai įstrigę – nepasakyčiau.
1. Patriko Ourednķko „Europeana“.
2. Ger Groot „Dvi sielos“. Pašnekesiai su šiuolaikiniais filosofais.
3. „Vilniaus miesto istorijos skaitiniai“ (gal tai sena, bet labai gera knyga).“
2006-01-17
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Kitos
Leidykla: Aidai
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2004
Vertėjas (-a): Antanas Gailius
Puslapių: 323
Kodas: ISBN 9955-445-91-2
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-09 20:16
raidžių šalis
mieli čiulbesiukai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-01 21:43
asanas
neperskaiciau, bet man patinka klim
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-04 20:35
klimbingupthewalls
va tokia biblioteka
http://72.11.142.207/~vladstud3/jpg_low/800x600/vladstudio_googlelibrary_800x600.jpg
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-19 01:40
Nukryžiuotasis
Man recenzija nelabai patiko, kazkaip tas isijautimas i aplinka kazkoks vaikiskai-buitiskai-moteriskas. Neveltui Schopenhaueris sake, kad moteris tai tarpine butybe tarp vyro ir vaiko ir ji visada truputi vaikas ir vaizdas, kad rase savo vaikams.
O istiesu knygoje kalbama apie rimtus dalykus.
Apie knygos referentus: daugelis isties paprastai ir idomiai paskojo sudetingos dalykus. Nekoki ispudi paliko Michelis Onfray kuris menko hedonistelio, o Fernando Savaterio aiskino budamas pidarastu, kad "tik sekmingoje seimoje isukdomi stiprus individai". Pas moteris (Julia Kristeva) aisku viskas susivede i meile. Bet siaip  knyga gera.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-24 15:43
anuka
nuostabi recenzija. seniai tokios neteko sutikti. labai įdomus ir teisingas pateikimas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-12 15:27
Hesed
Apei šia knygą galima rašyt ir geresnę bei trumpiau, nesupyk, bet>>
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-06 19:42
Budintis
as noreciau saulegrazu chalvos...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-06 19:40
klimbingupthewalls
na žiūrint ką mėgstat, mieli klaidelių stebėtojai :)
tarkim gal norit imbierinių saisainėlių? o gal "vyšnių kauliukų", o gal ... hmm ir kuo gi jus galėčiau padžiuginti ir į klaideles išmainyti?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-06 14:21
Danutė
Perskaičiau viską, kaip ir rekomendavai:) jei pasakysi, koks prizas ir jis mane tenkins - turiu gražią puokštę klaidelių:)))
P.S. Košės medinio arkliuko balnelis l. gražus-raudonas:)))
P.S.P.S. Galiu mergytei padėti suknelės taškelius suskaičiuoti:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-06 00:21
Budintis
gera, issami recenzija.

ypac patiko mintis: "...įstatymas draudžiantis rūkyti tam tikrose vietose, o tiksliau „prievarta, slypinti šiame įstatyme, darosi pavojinga, nes nėra paremta įsitikinimu. Toks įstatymas ne tik daro faktinį poveikį tikrovei, jis išreiškia ir simbolinį siekį. Jis mėgina prievarta pakeisti mentalitetą..." :)

na, ir sakei duosi priza, kas pastebes klaidu?
viena stiliaus klaidele pastebejau :)
...filosofija gerai atsiskleidžia...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-18 00:48
klimbingupthewalls
kas pirmas tai perskaitys (kartoju VISKĄ nuo pradžios iki galo perskaitys) meskit į mane akmenį. aš jau matau porą klaidų. kas daugiau?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą