Dvasių urna

“Senoj senoj palėpėj gyvena dvasios. Išmiręs mano atminties širšių lizdas vis dar kabo tarp sijų, jame iš ilgesio ir nerimo, kad bus pamiršti sukruta mirusieji. Jie vis dar vaikšto per mane ir manimi, kaip vėjas pakrantėje per kadaise mirusio vienišo leviatano kaulus. Nepamiršau. Nepamiršau. Nepamiršau”.1

Ir kaipgi taip nutiko, kad pamačiusi šitą knygą, tiesiog ištiesiau ranką, pasiėmiau paskutinįjį egzempliorių knygyno lentynoje ir tiesiu taikymų nuėjau prie kasos už ją susimokėti? Viršelio kampe buvo dvi raidės „PK“. Tai reiškia, kad ši knyga, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtame Pirmosios Knygos konkurse laimėjo pirmą vietą. 2016 metais. Tais pačiais, kai ir aš sugalvojau sudalyvauti. Ir, aišku, konkurso nelaimėjau, nes tuo atveju šitos recenzijos nerašyčiau.

Taigi, ką tokio reikia parašyti, kad tave, jauną, nežinomą autorių, vis tik išspausdintų „rimta leidykla“?

Būtent smalsumo vedina parsinešiau šitą nedidelę knygutę minkštais viršeliais namo.

Tas nežinomas autorius – Mindaugas Jonas Urbonas, gimęs 1989 metais Klaipėdoje, bet nemažą dalį savo gyvenimo praleidęs Žemaitijoje, kur daugiausia ir sukasi jo knygos siužetas. Klaipėdos universitete baigė lietuvių filologijos ir režisūros studijas. Už šią knygą 2016 m. buvo nominuotas Kazimiero Barėno premijai, 2017 m. gavo Augustino Griciaus premiją. Štai tiek informacijos, kurią pavyksta rasti internete.

Knygoje – aštuonios novelės. Visos apie mirtį, ir realius, jau nebegyvenančius žmones iš autoriaus gyvenimo. Kiekviena novelė apie vis kitą žmogų: kareivių išprievartauta prosenelė, kurios vaiduoklis palėpėje vis dar ieško pamestos maldaknygės; berniukas iš asocialios šeimos, norintis pasiekti mėnulį; šeimą palikęs tėvas; nuo vėžio mirusi motina; dievobaiminga močiutė ir demonų apsėstas senelis.

Kodėl apie mirusius? Pats Urbonas prisipažįsta, kad būtent to, jo vis klausiama. “Tiesiog norėjau berašydamas tarsi juos ir susigrąžinti” – ištaria viename filmuotame interviu.

Nežinau ar pats autorius jaučia, kad jam šis tikslas kiek nors pavyko, bet rašo jis „įgudusia plunksna“ ir skaitytojui nekyla noras abejoti personažų tikrumu. Iš ko pasijuokti čia nerasite. Greičiau dėl ko atsidusti, susimąstyti, ar (jeigu esate jautrios širdelės) net nubraukti ašarą. Bet netikiu, kad skaitydami nei karto nenusišypsosite. Pati nusišypsojau tikrai daugiau nei kartą. Gal „kaltos“ autoriaus literatūros studijos, gal ilga rašymo praktika, bet žodžius dėlioti jis tikrai sugeba. Jei vertinate gražų tekstą šypsositės vien dėl to.

Šia prasme man ypatingai žavinga „pamiršti išnykusios jūros krantai“. Tai istorija apie šeimą palikusį tėvą, iš sūnaus gyvenimo išnykusį taip seniai, kad nebeįmanoma atsiminti net jo veido: “Tu strykteli nuo sėdynės ir pakeli sagą. Paduodi tėvui, kuris šalia. Jo veido neįžiūri, nes jį gožia pro langą besiveržianti aštri dulkėta šviesa, tokia aštri, kad prisimerki, bet nematai, niekaip negali įspėti ar jis didžiuojasi tavimi, ar tik nustebintas radinio. Tėvo veidas lyg išblėsęs laužas – jo nėra, bet žinai, kad tai jis”.1

Prisipažįstu, kad turiu silpnybę gražiam tekstui. Jis užliūliuoja visas pastabas, kurias galėčiau pateikti. O jei labai labai stengčiausi? Na, jei ne žavūs žodžių deriniai, vietomis pasidaro nuobodoka. Ypač ilgiausioje novelėje apie senelį. Vietomis sunkiau įtikima – pavyzdžiui, kai bandoma pasakoti iš vaiko perspektyvos. Bet iš esmės, jei labiau nei įtemptą siužetą vertinate autorių sugebėjimą gražiai rašyti, siūlau pabandyti paskaityti. Tuo labiau jei patys kada nesėkmingai bandėte, arba dar bandysite sužavėti rašytojų sąjungą savo tekstais.