Knygos
Romanai (1921)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Duobė

Duobė Aleksandras Dobryninas besidomėdamas Andrejaus Platonovo kūryba užsiminė – „Mes dar nežinome, kas mums Andrejus Platonovas, kuo jis taps ateityje, kokios jėgos glūdi jo kūriniuose. Apie jį žinome tiek mažai, o pilna biografija dar neparašyta..“
  Andrejus Platonovas – vienas iš nedaugelio rusų rašytojų, įgijusių aukštą kūrėjo statusą, tačiau jo raštai mus pasiekė gerokai po laiko. Jis geriausiai suprato kas yra tikroji žmogaus atskirtis, rašė vokiečių slavistas M. Fasmeris. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad A. Platonovo kūryba persunkta vien pesimizmo nuotaikomis, ateities nematymu, vaizduojamas tragiškas eilinio žmogaus gyvenimas, bet tai netiesa.
  A. Platonovas gimė 1899 m. tuo metu, kai  vyko pasauliniai įvykiai. Didelėje šeimoje augdamas, pažinęs bado ir skurdo skonį, niekada tų išgyvenimų giliai nesureikšmino. Jis rašė, kad žmogui svarbiausia nusiteikimas ir gera nuotaika. Anksti siekė mokslo, pradėjo dirbti, „vadavosi iš nestabilios padėties, neleisdamas paimti viršaus melancholijai“.
  Didžiausios įtakos kūrybai turėjo 1917 m. revoliucijos įvykiai, pirmasis pasaulinis karas. A. Platonovui būdingas bruožas atjauta, meilė savo šeimai. Todėl vos trylikos jis imasi visų padienių darbų, kad tėvams kaip galėdamas padėtų išlaikyti seseris ir brolius.
  Daugelyje jo kūrinių sutiksime paslėptą empatiją, pastangas apsaugoti kitus. Visa tai atskleista buitiškai, tiesiogiai, be jokių pagražinimų. Karo metu nutraukęs mokamus mokslus geležinkeliečių mokykloje, tai išgyveno labai skausmingai. Abu su tėvu buvo mobilizuoti į karo zoną, kur vos nežuvo. Iš ten A. Platonovas pabėgo ir vėl tęsė mokslus. 1919 m. jis pradeda dirbti įvairių laikraščių redakcijose, redaguoja tekstus, pats juos rašo. Tačiau visą gyvenimą dirbo sunkų fizinį darbą ir niekada jo neatsižadėjo. Po mirties buvo užmirštas, našlei pavyko išsaugoti didelį rašytojo archyvą. Ankstyvoji kūryba daugiausiai romantinė, persunkta gamtos vaizdais, platoniška meile. Vėlyvoji – paveikta politkulto. Paskutinių gyvenimo metų – minčių apie visuotinę laimę nusikratymas, neapykanta stalinizmui po sūnaus žūties.
  Savo tekstuose A. Platonovas taikliai numato dabartį, yra išpranašavęs tolimesnius ateities įvykius. „Naujoji žmonija – tai savotiškas vyriškumas, jėga, tačiau ateities visuomenė – bus beveidė, pilna pilkos masės. Kaip paprastas sraigtas be individualumo, „tiesiog darbuotojas“ – konkrečioms funkcijoms skirtas rykas, žmogus be asmenybės.
  „Duobė“ – vienas reikšmingiausių A. Platonovo kūrinių. Kurdamas žinojo, kad negalės jo išspausdinti, net M. Gorkis atsisakė tą padaryti. Pasakojimas prasideda, kai vienas jaunuolis atleidžiamas iš darbo. Nusiminęs, kad vien tik darbas jam teikė prasmę, jis leidžiasi į neaiškias paieškas. Eidamas sutinka panašių į save, tai tie patys darbo žmonės. Jiems nesvetima ištikimybė to meto autoritetams. Jie rodomi paprasti, vieningi, kartais suabejojantys klasine idėja. Žmonės „Duobėje“ draugiški, pasitiki vienas kitu, nors į savo širdis nieko neprisileidžia. To pasekmės galėtų būti dideli pergyvenimai praeityje, o praėjusio karo atgarsiai dar nenutilo. Jie dirba, stato daugiabutį, kasa žemę kastuvais, praleisdami čia nesuskaičiuojamas valandas. Valgo maistą iš katiliukų, miega bendroje patalpoje. Nepagalvoja, kad galėtų gyventi ir kitaip, todėl nieko nekeičia, nes „galbūt kažkas ir taip pasikeis“. Nors yra labai sunku, aplink juntamas įsigalėjęs skurdas, visgi jie gyvena pilnakraujį gyvenimą, Žmones „Duobėje“ slegia nuolankumo našta, jie tiki „bus tas rytojus“. Dabar yra būtent taip <...>...jis sužvarbęs nusėdo į pradėtą pamatų duobę, matėsi kaip ant nupjauto molio, gulėjo dirvožemis. O ar iš kiekvienos bazės susidaro anstatas? Ar kiekvienos gyvenimo medžiagos gamybos pridėtinis produktas, yra žmogaus siela? Už sienos nykuma, į kurią galima ir nesiveržti. <...>. Pamatų kasimas –  lyg tamsus atradimas, kai pavirstama gamybos įrankiu. Nusileidęs į gilumą žmogus sako, kad jis jau neegzistuoja, jis vien mąsto, stebi. „Duobė“ – turėtų būti tolimas žmogiškumo fundamentas, naujojo gyvenimo pagrindas. „Štai taip daroma būsima, bendra laimė“, užsimena kasėjai. „O gal aukštesnieji protai vėl apsigavo, tai kur gėris visai žmonijai?“, suabejoja vienas jų. A. Platonovo „Duobės“ pasaulis anaiptol nėra vien skurdo ir sudaiktėjimo vieta. Jis egzistuoja kaip automatinės veiklos apraiška, tačiau yra ir tam tikro tikslo, išsigelbėjimo galimybė. Darbo beviltiškumas verčia gręžtis į tai, kuo buvo patikėta. Net mergaitė trumpam įžengusi į apysaką, pilna „ateities džiaugsmo“, akimirkai nesugeba atgaivinti „mužikiško sustabarėjimo“, užslopintų jų jausmų. Mirus jai, lieka nebeaišku „gal laimingas komunizmas staiga nuėjo, nes vaikai miršta.“
  Kasėjas supranta, kad jam reikia sugrįžti į ten kur jo ištakos, kur nevargdavo mintys, buvo gera pakilti. Kolektyvizacija suvienodina, sugretina, bet ji negali įsiskverbti į sielą, o gal gali? Vienaip ar kitaip žmogus dar turi tikslą išsigelbėti, yra jaunas, viskas prieš akis. Galėtų išeiti, sukurti šeimą, taip kaip to nori. Jis neturi išsilavinimo, patyrimo, draugų, net namų. Paveiktas įtakingo darbų vadovo, persiėmęs jo idėjomis, kad veikia vien „mechaninis proto pilnumas“, taip ir pasilieka pirmu etapu bepradėtoje pamatų duobėje. Ir visa tai – vardant visuotinės idėjos. Vaikinas ir jo bendradarbiai greitai išsenka, suserga, pasimeta, bet lyg ir bus atradęs laimę. Tačiau jis nežino, kad jo asmenybė sunaikinta, to nežino ir kiti. „Duobė“ kaip reiškinys laimėjo nematomą kovą – darbininkai nebeturi žmogiškųjų pavidalų.
  Nemaža dalis užsienio rašytojų perskaitę „Duobę“ likdavo sukrėsti. Perskaityti verta, knyga įtraukia, sukelia daug prieštaravimų. O ką pasakys mūsų skaitytojai? Platesnę šio autoriaus biografiją pateikė literatūrinė svetainė rašyk.lt
2020-02-21
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1988
Vertėjas (-a): Alfonsas Zdanavičius
Puslapių: 111
Kodas: 5-420-00607-3
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-04 16:39
Alicija_
Užvertus paskutinį puslapį apėmė keistas jausmas, lyg ko trūksta, neišsakyta.. ir ėmiau ieškoti kitų autoriaus knygų. Kai perskaitysiu, parašysiu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-01 16:53
Juozas Staputis
Labai gili, plati recenzija, puikiai literatūriškai aprašyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-01 12:38
twentytwenty
jėga glūdi jo kūriniuose...
bet skaityti jį tai tartum sugrįžti į niūrią praeitį. Sutinku,tai ir žodžio  ir filosofinės minties meistras.
Gera recenzija.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-22 23:34
Alicija_
Ačiū už gerus žodžius, už jautrų komentarą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-22 12:38
Ziužiu
Taip, taip, iš duobės galima išlipti pasinaudojus kopėčiomis, galima sėdėti dugne – išmintingu veidu žvelgiant į žvaigždes. Ačiū už įžvalgas ir atminties atgaivinimą senokai išleistai knygai ir tuo labiau sukurtai ypač anksčiau. Aišku, knygos aktualumas nedingęs, knygos vertę patikrina laikas ir skaitytojai.
Recenzija labai tolygiai banguoja, nežinau, išmestų akibrokštą, audrą keltų ir žaibuotų, bet nepaliktų abejingo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą