Apie:
Andrejus Platonovas - rusų prozininkas, dramaturgas, tikroji pavardė – Klimentovas. Gimė Voroneže 1899 m. darbininko šeimoje. Buvo vyriausias sūnus. Vaikystė buvo nelengva, anksti pradėjo dirbti. Mokėsi bažnytinėje mokykloje, tačiau jos nebaigė. Iki 1917 m. dirbo įvairius darbus: pagalbinio darbininko liejimo ceche, tekintoju ir kt. Jo žodžiais – gyvenimas jį iš vaikystės permetė tiesiai į suaugusiųjų gretas, jaunystės kaip ir nebuvo. 1918 m. A. Platonovas įstojo į Voronežo geležinkeliečių politechnikumą, kurį baigė 1921 m. 1921 m. parašė brošiūrą „Elektrifikavimas“, kur Rusijos gražesnę ateitį matė tik praktiškai įdiegus techninę pažangą.
Kai A. Platonovui suėjo 12 metų, pradėjo rašyti eiles. 1918 m. pradėjo dirbti žurnalistu, rašė Voronežo laikraščiams. 1918 m. žurnalas „Geležinkelis“ išspausdino keletą jo eilių, apsakymą „Sekantis“, bei apybraižų, straipsnių, recenzijų. Jis tapo Voronežo įžymybe. 1920 m. įstojo į komunistų partiją, o po metų iš jos savo noru pasitraukė. 1922 m. pasirodė jo eilėraščių knyga „Mėlynoji gelmė“, kurią kritika įvertino palankiai. 1921 m. badas Rusijoje privertė ji mesti literatūrą ir imtis konkretaus darbo. 1922 – 1926 m. jis dirbo Voronežo gubernijos žemės skyriuje, užsiėmė melioravimu ir elektrifikavimu. Čia dirbdamas rašė daug straipsnių.
1922 m. A. Platonovas vedė kaimo mokytoją M. Kašincevą, kuriai paskyrė apysaką „Epifano šliuzai“ (1927). 1926 m. jį pakvietė Maskva dirbti žemės liaudies komisariate ir išsiuntė į Tambovą. Neilgai betrukus jis pasitraukė iš valdiško darbo ir nutarė atsidėti literatūrai. Pirma rimta publikacija – tai apysaka „Epifano šliuzai“. Po to ėjo „Tikras žmogus“ (1928), „Če – Če – O“ (1928). Kurį laiką A. Platonovas buvo literatūrinės grupės „Perėja“ narys. 1929 m. jis paskelbė apsakymą „Abejojantis Makaras“. Tai iššaukė viešos kritikos neigiamus atsiliepimus. Jį kritikavo ir [writer=592]M. Gorkis[/writer], buvo uždrausta spausdinti jo romaną „Čevenguras“, taip pat „Duobę“ (1930). Kai pasirodė apysaka – kronika „Atsargiai“ (1931), kuriai pabaigos žodį parašė stalinistas A. Fadejevas, daugelio A. Platonovo kūrinių niekas nebespausdino, nes stalininė cenzūra griežtai uždraudė tai daryti. Buvo manoma, kad netrukus Stalino nurodymu A. Platonovas bus represuotas. Tačiau vietoj rašytojo, išgalvoti kaltinimai buvo mesti jo sūnui, kuris buvo suimtas ir ištremtas. Grįžo iš tremties sunkiai sirgdamas ir netrukus ant tėvo rankų mirė.
Vėl A. Platonovo kūrinius leido spausdinti tik karo metais. Jis tada dirbo „Krasnaja zvezda“ (Raudonoji žvaigždė) korespondentu. Rašė apsakymus dažniausiai karine tematika. Iš tų apsakymų vėliau buvo sudarytos ir išleistos net 4 knygos. 1946 m., kai buvo išspausdintas jo apsakymas „Ivanovo šeima“, kuris susilaukė kritikos škvalo, A. Platonovo vardas buvo išbrauktas iš spausdinamų ir priimtinų Rusijos literatūros darbininkų sąrašo.
Nuo 1940 m. rašytojui atimama galimybė užsidirbti pragyvenimui rašant. Tada A. Platonovas ėmėsi vaikų žurnalams perpasakoti rusų ir kitų tautų pasakas. Gyveno sunkiai, bet nemetė plunksnos ir toliau rašė teisingus ir kritiškus literatūrinius kūrinius, nors tuo metu jų niekas nespausdino.
1947 m. literatūros „kritikas“ Ermilovas visą pokarinę A. Platonovo kūrybą priskyrė tokiai, kuri skirta sovietinei visuomenei šmeižti. Mirė A. Platonovas sunkiai ir ilgai, skęsdamas skurde ir nepritekliuose. Teikė jam pagalbą [writer=2033]Šolochovas[/writer] ir Fadejevas (pastarasis jautė nusikaltęs šmeiždamas rašytoją ir norėjo nors kiek atpirkti savo netaktą). Ir gulėdamas ligos patale A. Platonovas nenuleisdamas rankų rašė ir rašė. Po jo mirties liko didžiulis nespausdintų kūrinių pluoštas, kurį tvarko jo našlė. A. Platonovas, kaip ir jo sūnus (1943), mirė nuo plaučių tuberkuliozės. Pasakoja, kad užsikrėtė vis bučiuodamas mirštantį sūnų.
Mirė rašytojas A. Platonovas Maskvoje 1951 m. sausio 5 d. Palaidotas Armėnų kapinėse greta sūnaus.
Po ilgai trukusios pertraukos – tik 1954 m. vėl buvo išspausdinta pasakų knyga „Užburtas žiedas“, vėliau – po 1980 m. – ir kiti kūriniai, kurie, visuotinai pripažįstama, turi neįkainuojamą meninę ir visuomeninę vertę.
Kūrybos bruožai
A. Platonovas priskirtinas prie tų Rusijos rašytojų, kurie savo sąžinės nepardavinėjo už jokius pinigus ir rašė apie tai, ką patys matė ir ką suprato. Romane „Čevenguras“ jis parodė komunizmo idėjų beprasmiškumą ir tuštumą. Pabrėžė – stalininis visuomenės pertvarkymas yra beprasmis be dabarties ir ateities. Tai pačiai temai pašvęstas ir kitas A. Platonovo kūrinys „Duobė“, kurioje statomas socializmas ir kurioje žūsta beprasmė Rusijos ateitis – mergaitė Nastė. Romane „Atsargiai“ atskleistas visas Rusijos kaimo kolektyvinimo beprasmiškumas, kuris prasidėjo pirmojo penkmečio metais.
Štai kaip A. Platonovas 1933 m. samprotavo apie stalininio tipo visuomenę (iš užrašų knygelės): „Ištisų šalių sunaikinimui visiškai nereikia karo, reikia tik taip bijoti kaimynų, taip kurti karinę pramonę, taip treniruoti gyventojus, taip dirbti kuriant karines atsargas, kad visuomenė žūtų nuo visiško darbo ekonomikos nerezultatyvumo, o kalnai produktų, drabužių, mašinų ir sviedinių liktų vietoj žmonijos, vietoj kapų kauburėlių ir paminklų.“
Bibliografija
Vertimai į lietuvių kalbą:
Platonovas A. / Duobė : apysaka. - Vilnius : Mokslas, 1988. - 111 p.
Platonovas A. / Bevardė gėlė. - Vilnius : Vyturys, 1985. - 259 p
Platonovas A. / Sugrįžimas : [apsakymai]. - Vilnius, 1968. - 183 p.
