Duburys

Paėmęs į rankas naująją R.Granausko knygą, iš pradžių apsidžiaugiau. Perskaitęs - gūžtelėjau pečiais. Net nežinau, ką ir manyti. Bet pradedam iš pradžių...

Pirmojo autoriaus romano idėja itin paprasta: vieno niekuo neypatingo žmogaus gyvenimas. Čia yra viskas: vaikystė kaime, skaitymo aistra, pirmoji vyriška draugystė, kariuomenė, darbininko gyvenimas Klaipėdoje, bendrabučių aplinka, erotika, meilė, mirtis. Viskas tikra ir paprasta, tačiau kažko trūksta.

Mano skoniui šiame romane per daug grubios fiziologijos, visai nebūdingos autoriui. Be to, vienos iš pagrindinių veikėjų - Maškos pasakojimas yra tarsi atskira savarankiška novelė ir disonuoja su visu kūriniu. Pagrindinio veikėjo Juozapo Gaučio savižudybė taip pat atrodo keistai. Tačiau čia, šiame trumpame tekste, nereikėtų veltis į pagrįstus ar nepagrįstus priekaištus, tam yra recenzijos. Bet kuriuo atveju romanas savotiškai įdomus, lengvai skaitomas ir tikrai paprastas.

P.S. Na kodėl toks baisus ir neskoningas viršelis, tarsi E.Malūką leistų? Negi vieno geriausių lietuvių prozininkų knygos negalima buvo išleisti padoriai?