Du lagaminai sniego

Kaip džiugu, tik atsivertus neskaitytą knygą, rasti informaciją apie jos autorių! Keistas įprotis skaityti apie autorių knygos pabaigoje yra tikras akibrokštas! Dėkui Kęstučiui, grąžinusiam mane į teisingo suvokimo kelią, dėkui! Pasigėrėjęs autoriaus kūrybišku profiliu imu nagrinėti man, t.y. bukagalviui skaitytojui, žinotinus faktus, kurie matyt ne veltui išvardinti knygos pradžioje. Persikėlimas į Kauną, vinilo plokštelių kultas, skaitymas kaip alternatyva studijoms, logiška(?) veltėdžiavimo išvada – pirmoji knyga. Kas dar? Beveik viso savęs atidavimas bohemai, knygynas kaip nuotykis, šuolis į LTV ir pagaliau, pagaliau – navakiškas satori – aukščiausias suvokimas, kad darbas yra blogis. Viską apvainikuoja pranešimas apie Nacionalinę premiją ir kiek lėkštokas sugrįžimas prie vinilo. Po tokios įžangos noras skaityti esė gerokai atšalo. Vis dėl tos nesupratingojo skaitytojo kvailystės. Lyg nuspėdamas mano jausmus Kęstutis pademonstruoja neregėtą įžvalgą: knygos pabaigoje pateikia „penkis punktus apie šią knygą“. Visų nevardinsiu, pakaks vieno. Jame autorius tokiems kaip aš (suprask: tamsuoliams neapšviestiesiems) išaiškina tikrąją knygos pavadinimo reikšmę. Pradžių pradžia atskleista, gal jau ryžtis skaityti esė? Dar ne. Paskutiniame viršelyje boluoja G. Radvilavičiūtės ir RoRos atsiliepimai. Labai teigiami... Šveičiu knygą ant fotelio ir einu gerti kavos: tiek įspūdžių užgriuvo mano gležnus pečius! O juk neperskaičiau dar nė sakinio.

Organizme išsivadėjus paskutinei kofeino molekulei grįžau prie knygos. Trys skyriai: TEN JŪRA, NUSKRIAUSTI VAIKĄ ir NEMIEGANTIS HAMBURGE. Viso – 205 puslapiai. Derėtų autorių pagirti už taiklius skyrių pavadinimus. Ten, kur jūra, daug vandens, bet dar daugiau vandenėlio. Antrąjį skyrių skaityti būtų tas pats kaip ir vaiką nuskriausti. Trečiasis gali būti įdomus tik naktibaldoms. Ne vietiniams, o tiems, kurie Hamburge. Gera priemonė nuo nemigos. Ne veltui „Du lagaminus sniego“ skaičiau net keturis vakarus. 

Labai norėtųsi parašyti ką nors šviesaus ir gero apie naująją K. Navako knygą. Kuo gerb. Giedra ar RoRa geresni už mane? Tebūnie, leiskimės į detalesnę analizę.

Pirmajame vandeningame skyriuje teradau vieną vienintelę novelę, kuri patraukė mano dėmesį. „Gero gyvenimo link“. Mat joje yra minimas limonadas „Diušes“. Taigi, žengta „virš vandens“. Dar yra minimas skraidantis herojus Karlsonas. Jo reikėjo kaip pagalbinės priemonės pakilti į orą. Deja, motoriukas per silpnas pasitaikė. Po šimts, pasikartosiu: K. Navakas yra tikrai geras savo kūrinių įvardintojas. Sukluskite: „Tuščia vieta“, „Prasto poeto naktis“, „Aš turėjau Tave Tau nežinant“. Braunantis per sunkiai maskuojamą K. Navako megalomaniją jo vadinamosiose esė, ilgainiui supranti, kad buvai „paturėtas“. Paskatos apmąstyti, ką perskaitei, nėra. Užtat yra puiki galimybė susipažinti su autoriaus draugais ir tais, kurie dieną-naktį turėtų džiaugtis laime pažinodami Kęstutį.

Antrasis vaikiškai nuskriaustas skyrius taipogi nešykšti gerų pavadinimų: „Kur mano šiukšlė?“, „Plastikiniai langai“, „Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį?“ Kaip sakė B.H. Obamos pirmtakas Baltuosiuose(?) rūmuose: „Make no mistake!“ Po šiais puikiais pavadinimais pagaliau radau padoresnių tekstų. Esė „Kur mano šiukšlė?“ autorius šiltai pasakoja apie savo sūnaus vaikiškus atradimus, kai džiaugiamasi apelsino žievele. Mažylis ją nešiojasi su savimi, ji jam svarbi. Vakare vaikas pasigenda tos žievelės: „Veide išsyk atsirado dvi lemūro akys: mama, kur? Kas kur? Kur mano...mano...mano šiukšlė?“ (p.88). Viskas baigiasi gerai, nes šiukšlė surandama pataluose. Rodos, metafora aiški, bet kur tau? K. Navakas net šioje situacijoje negali pamiršti savęs, ir štai liejasi graudi išmintis: „Juk kiek kartų sėdėjau čia pat, vienas, tais atvejais, kai nauja publikacija ar nauja nuomonė, ar lietaus krumpliai stiklan būdavo paneigę tai, kuo lig šiol tikėjau, ką tariausi turįs, ko staiga neliko, kiek kartų taip sėdėjau, beveik su ašarom kartodamas: kur mano šiukšlė?“ (p.88). Esė „Plastikiniai langai“ prasideda tikrai genialiai: „Nieko nerašysiu, negaliu, neišeina man“. (p.99). Deja, pažadas lieka neištesėtas. Autorius detaliai aprašo savo buveinę ir tai, kaip joje formavosi genijus. Turėk omeny, prasčioke skaitytojau, kad K. Navakas be palėpės – tik pusė Navako. Štai ką sužinome p.101: „O juk palėpės mergystę saugodavau labiausiai. Čia brendau kaip žmogus ir poetas (kursyvas – autoriaus), čia laikai ir papročiai atklysdavo labiausiai nuvertėję ir mažiausiai paveikūs.“ Vau. Dvigubas vau išsprūdo, skaitant esė apie rašytojus ir alkoholį. Vieną vietą dera pacituoti atskirai:  „Diletantai teigia, kad alkoholis naikina smegenis. Dažniausiai teigia kiek isteriškai, be to, prastu stiliumi. Ką gi profesionalai žino, kad žmogus išnaudoja tik mažą dalį savo smegenų. Štai tą likusią tegu alkoholis ir ėda. Yra, beje, paskaičiuota, kaip teoriškai būtų įmanoma sunaikinti savo smegenis visiškai (kursyvas – autoriaus). Jei norite, jog sulaukus septyniasdešimtmečio Jūsų smegenys būtų sunaikintos, turite nuo pat aštuonioliktojo gimtadienio kasdien išgerti po trisdešimt aštuonis butelius degtinės.“ („Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį?“ p.138). Po tokios statistikos man nebelieka klausimo: kuris kurį? Ir daugelio kitų klausimų.

Trečiasis būdraujantis skyrius tarsi prilipdytas prie pirmųjų dviejų, kuriuose dominuoja esė. Reportažai ir/ar kelionių aprašymai nėra esė. Pats K. Navakas kažkur šioje knygoje užsimena, kad jei Lietuvoje yra kažkas gerai, tai esė. O trečias skyrius nėra geras. Pirma, kelionės vyko senokai (bent dauguma jų), antra, jų aprašymai stulbinamai migdo. Mat visur tas pats: tariamai vagabūndiška dvasia ir marios alkoholio. Nejučia prisiminiau H. Kunčiaus „Būtajį dažninį laiką“. Ta knyga pasirodė laiku, todėl tada buvo įdomi. Autoriui derėtų užsukti pas A. Čekuolį pasikonsultuoti, išgerti. Arbatos.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad Kęstučio Navako „Du lagaminai sniego“ paliko slogų įspūdį. Viena kita įdomesnė esė neatsveria dviejų šimtų puslapių balasto. Skaityti šią knygą – tai tampyti du pilnus kibirus vandens. Be nasčių. 

Lagaminus su puriu sniegeliu autorius apdairiai pasiliko sau. Lai pats ir džiaugiasi.