Drakono sparnai

…Ji mėgino parašyti Lėjai laišką
Sustojo jau ties kreipiniu. Miela Lėja?
Ne. Blogai: miela Lėja. Tiesiog Lėja!
Viską galima paaiškinti, sako mama.
Negalima paaiškinti nieko.
Ta, kurios brolis neįgalus.
Tačiau juk tu turi neįgalų brolį, pasakytų Lėja. Tai ne paslaptis, ar ne? Ir jai liktų pritarti. Taip, ji turėjo neįgalų brolį
Nebuvo ką aiškinti...

Tai - viena garsiausių autorės (Renate Welsh) knygų. Apysakoje ji žvelgia į trylikmetės Anos pasaulį. Atrodytų, jog nėra ką pasakoti: mokykla, šeima, draugai, laisvalaikis. Tačiau autorė sugeba įžvelgti Anos vidų. Iš šalies neatrodytų nieko ypatingo: darni šeima, paslaugi mama, paprastas tėvas, keistokas senelis, ideali draugė ir... Ir neįgalus brolis.

Knygos pradžioje lyg dėlionėje atsiskleidžia Anos namai, jos neįgalus brolis, ir galiausiai Anos vidus. Anai sunku – juk ji turi neįgalų brolį, ir skirtingai nei kiti paaugliai, ji rūpinasi broliu, ji lyg atsitveria sieną tarp šeimos, draugų. O jie bejiegiai, nė vienas nesugeba pralaužti sienos tarp Anos su  Jakobu (toks brolio vardas). Vienintelė Lėja rodo iniciatyvą suprasti Anos pasaulį. Autorė Lėjoje sukuria idealios draugės portretą. Ji visada šalia, visada išklausys, supras, su ja linksma grįžti iš pamokų, gera jai išsipasakoti.

Lėja – naujokė muzikos mokykloje, linksma mergaitė Anos metų. Tačiau ir jai nelengva prasiskverbti pro sieną, skiriančią ją ir Aną. Ir, atrodytų, knygos ašis sukasi aplink Aną, jos draugę ir jų santykius. Tačiau knygoje labai svarbus Jakobas, juk dėl jo Ana taip stengiasi. „...jei Jakobas kam trukdo, tas gali išvis neateiti. Man nebus apmaudu...”

Nors knyga standartinio tipo: laiminga šeima, konfliktas, laiminga pabaiga, tačiau joje siekiama išskirti mergaitės jausmus. Atskleisti juos, parodyti skaitytojams, kaip jaučiasi neįgalų giminaitį turintis žmogus.

Nos knygoje daug veikėjų, jie tarsi papildo tuščias vietas Anos pasaulyje ir, atrodo, yra skirti tam, kad pamatytume Aną iš visų pusių: Aną namuose, pas senelį, mokykloje, su drauge.

Analizuojant kūrinį galėčiau pasakyti, jog autorė sukuria išskirtinę pagrindinę heroję - jau pačioje kūrinio pradžioje paaiškėja, kad Ana yra nepaprastai lakios vaizduotės - pažvelgusi į nuotrauką ar paveikslėlį, tarsi persikelia į tą vietą ir gali regėti kur kas daugiau, nei ten pavaizduota. Taip ji su seneliu „vaikščioja“ po tolimąją Graikijos Šamo salą, kitą kartą „dalyvauja“ žydų vestuvėse... Galbūt dėl to Ana pradeda sapnuoti pamokose... Sapnuoja drakoną ir Jakobą... Drakonas pakelia vežimėlį su Jakobu ir nešasi vis tolyn. Galbūt dėl to mergaitė taip saugo brolį. Kad draugu pasivadinęs drakonas nenusineštų Jakobo. Kaip minėjau anksčiau, ji pasistato sieną, kurios nė vienas nesugeba pralaužti.

Kodėl Ana taip elgiasi? Čia jau apysaka prašyte prašosi psichologinės analizės. Renata Velš puikiai atskleidžia tipišką vaikų, turinčių neįgalų brolį ar seserį, situaciją, jų jausmus ir išgyvenimus - meilę, rūpestį, atsakomybę ir kartu nuoskaudą, nerimą dėl aplinkinių reakcijos, varžymąsi savo bendraamžių, nenorą su jais bendrauti, baimę būti nesuprastiems ir atstumtiems. Visa tai patiria ir apysakos veikėja.

Knygos viduryje Ana klausia savęs – „Kas aš?”. Jai neaišku, koks jos vaidmuo šeimoje, gyvenime. Kas ji? Vyresnioji ar jaunesnioji sesuo? Atsižvelgiant į metų skirtumą, Ana jaunesnė. Tačiau ar šioje situacijoje tai tiesa? Juk Jakobas nevalgo pats, nenulaiko galvos, nevaikščioja ir galiausiai niekada nesutaisys Anos dviračio.

Nagrinėjant pagrindinės veikėjos charakterį, būtų galima parašyti psichologijos studiją, tačiau autorės meistriškumas slypi gebėjime neišleisti iš akių tiesioginio apysakos adresato - jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų, apie Jakobo negalią kalbama paprastai ir aiškiai, o nesudėtingas siužetas, neišplėtoti kitų veikėjų charakteriai leidžia visą dėmesį sutelkti į Aną ir jos išgyvenimus. Vadinasi, drakono sparnai – apie ją.

Knygą skaičiau jau seniai, tačiau betvarkydama namus ir vėl ją radau. Manau, tada nesupratau jos siužeto, to, ką autorė norėjo pasakyti. Todėl ir vėl ją perskaičiau. O perskaičiusi parašiau recenziją. Manau, puiki šios autorės knyga neturėtų nuplaukti užmarštin.

Autorė knygoje pateikia faktus, iškelia klausimus. Atsakyti į juos turime patys.