Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Dostojevskis

Dostojevskis „Rašytojas turi kentėti ir kentėti“, – yra pasakęs Dostojevskis vienam vos pradedančiam rašyti jaunam poetui. Dostojevskis pats kankinasi ir kankina skaitytoją, todėl jo romanai daro sunkų, slegiamą įspūdį. Perskaitęs jo veikalus jautiesi, lyg būtumei pabuvęs požemyje ir vėl lengvai atsikvėpsi tik išvydęs saulę. Bet skaitytojas, matąs jo kūryboje vien tamsą, nieko iš Dostojevskio neišmoks – Dostojevskis taps artimas ir suprantamas tik tiems, kurie chaose ir tamsoje išvys šviesą...

Motiejus Miškinis, 1931 m.


Lope de Vega tik mirties patale prisipažino, jog Dante jį versdavo žiovauti. Tokia problema, nepaisant to, aš kada būčiau apie jį kalbėjęs ir rašęs, man buvo Dostojevskis. Tik per ilgą laiką aš įpratau jį laikyti dideliu ir be jokio sąžinės graužimo automatiškai sodinti didžiųjų garbės prezidiume.

Alfonsas Nyka-Niliūnas, 2000 m.


Fiodoro Dostojevskio gimimo jubiliejui ir Lietuvoje 1971 metais suskubta išleisti Elenos Červinskienės knygą „Dostojevskis“. Sovietų Sąjungoje tada buvo gausiai leidžiamos rašytojų gyvenimo ir kūrybos apybraižos. Be retokų išimčių, jos buvo ir neišvaizdžios, ir nuobodžios. Vilniaus, tada dar V. Kapsuko, universiteto dėstytojos knyga iš tų knygų ar knygelių masės ir skyrėsi, ir buvo panaši. Prie panašumų priskirtume būtiną marksizmo-leninizmo klasikų ar socrealizmo korifėjų citavimą, grubokų ir primityviai suręstų štampų kartojimą, charakterizuojant žymius praeities veikėjus ar mąstytojus. E. Červinskienei jaunystėje buvo pranašauti aktorės, rašytojos, diplomatės talentai. Visi šitie talentai nebuvo išbarstyti, jų prireikė dėstant, rašant mokslinius darbus, tremties prisiminimus „Silpnųjų jėga“. Prisiminimų pabaigoje rasime ir autorės pasirinkto kelio credo: „Kurdama didžiųjų rašytojų paveikslus, kalbėdama jų veikėjų žodžius, skelbiau didžiąsias, amžinąsias tiesas, jaunose širdyse diegiau meilę savo žemei, kalbai, skelbiau gyvenimo grožį, pagarbą žmogui, ramybę, taiką, santarvę tarp visų tautybių ir tikėjimų“. Leidykla „Margi raštai“ jau po autorės mirties ryžosi „Dostojevskį“ išleisti dar kartą. Prekinė naujojo leidinio išvaizda patraukli, atkreipianti dėmesį. Recenzentui labiau rūpėjo kiti dalykai. Ar žinojo profesorė E. Červinskienė apie leidyklos ketinimus, ar suspėjo paruošti apybraižą akistatai su naujos kartos skaitytojais? Gaila, nebespėjo... Šiokių tokių pakeitimų tekste, padarytų jau kitos redaktorės, esama: provoslavija, slavianofilai, podporučikas pakeisti į stačiatikybę, slavofilus, paporučikį, Ničė ir ničeizmas – į Nyčę, nyčizmą[/i[, jau [i]nebepriešpastatoma, o priešpriešinama. Apysakos „Vargšai žmonės“ pavadinimas pakeistas į „Vargo žmones“, paveikslo „Kristus grabe“ – į „Miręs Kristus“... Palikti K. Marksas ir F. Engelsas, bet V. Lenino pavardė abu kartus išbraukta. Naujam leidimui sudaryta net vardų rodyklė. Žinoma, populiariai parašytai, beletrizuotai knygai tokia prabanga nebūtina. Vieno kito netikslumo neišvengta.

Nepavyko rodyklės sudarytojai nustatyti vieno iš dviejų apybraižoje minimų Grigorjevų tapatybės. Ji pasirinko Vasilijų Vasiljevičių Grigorjevą. Dostojevskis su juo susipažino ir bendravo po 1870 metų. Apybraižoje kalbama apie poručiką Nikolajų Grigorjevą. Psichine liga poručikas susirgo dar tardomas, Petropavlovsko tvirtovėje. Tai nesutrukdė nuteisti jį penkiolikai metų katorgos ir tremčiai. Tik 1857-aisiais ligonis atiduodamas giminių priežiūrai.

„Nepasisekė“ simpatiškai, mėgstančiai flirtuoti su žymiais rašytojais ar muzikantais artistei Aleksandrai Šubert. Ji gerokai „pasendinta“, pirma laiko „numarinta“. Artistė Dostojevskio biografų prisimenama tik tada, kai norima pademonstruoti rašytojo sugebėjimą žaismingai flirtuoti, šmaikštauti. Išlikę trys jo 1860 metų laiškai Aleksandrai. Apybraižoje apie juos rašoma, kad „gyvenimo saulėlydyje aštuoniasdešimties metų senutė paaukos brangius jai laiškus tam, kad visas pasaulis sužinotų apie jos kuklią, epizodinę rolę, suvaidintą didžiojo žmogaus gyvenime“. Vardų rodyklėje nurodyta, kad ji gimė 1814, mirė 1861 metais. Tiksli data 1827–1909. Dažnokai žaismingai koketuojančių artisčių vyrai verčiami pavyduliauti, ir ne be pagrindo. Dostojevskio artimas draugas Stepanas Janovskis buvo antrasis A. Šubert vyras. Pirmasis jos vyras, kurio pavardę dar jauna našlė ir trijų sūnų mama pasiliko ištekėdama už gydytojo Janovskio, irgi buvo artistas. Dar tris vaikučius Aleksandra pagimdė būdama gydytojo žmona. Dostojevskis ją pirmą kartą pamatė 1859 metų pabaigoje, būdamas jau trisdešimt dvejų metų amžiaus, o ne dvidešimt dvejų, kaip informuojama apybraižoje. Pagal to laikmečio įstatymus vyras turėjo teisę uždrausti žmonai vaidinti, o ji privalėjo paklusti. Jaunajai aktorei Dostojevskis tapo draugu ir užtarėju: „Kai vyras vertė ją mesti sceną, Dostojevskis įtikinėjo jį, kad šitoks poelgis reikštų atimti iš žmogaus šviesą, orą, saulę. Jis pataria jai, kad geriau skirtis, bet neišsižadėti pašaukimo“. Aleksandra veržėsi vaidinti Maskvon, nors būtų galėjusi vaidinti ir Peterburge. Žinoma, apybraižos skaitytojai, nieko nežinantys nei apie vaikus, nei apie asmenis, su kuriais Maskvoje pageidavo paslapčia flirtuoti grakšti koketė, gėrėsis rašytojo tarpininkavimu. Artistei Maskvoje vaidinti buvo leista, persikėlė tenai ir vyras, bet 1863 metais jų šeima galutinai iširo. Išplepėjo Aleksandra vyrui vien jai Dostojevskio patikėtas paslaptis, draugai rečiau besusitikdavo.

Lyriškų nukrypimų apybraižoje rasime ir daugiau. Jausmingi kareivio Dostojevskio samprotavimai Semipalatinske apie buvusį karo mokyklos draugą generolą Eduardą Totlebeną, skrupulingos abejonės, ar verta jam rašyti laišką, tikėtis pagalbos. Deja, Dostojevskio draugas buvo jaunesnysis E. Totlebeno brolis Adolfas. Mokydamasis Karo inžinerijos mokykloje, Fiodoras kurį laiką net gyveno su Adolfu viename bute. Su Eduardu, retkarčiais užeinančiu pas brolį, tebuvo pažįstamas.

1928 metais Rusijoje pradėti leisti Dostojevskio laiškai. Ketvirtą, paskutinį, jų tomą, turėjusį pasiekti skaitytoją 1934 metais, pagaliau vargais negalais pavyko išleisti 1959-aisiais. Daugelyje tomo laiškų kalbama apie labiausiai nepageidaujamą rašytojo romaną – „Demonus“. Lietuvoje jį mėginta pavadinti „Biesais“, „Kipšais“, „Velniais“... Būtų recenzento valia, romaną jis pavadintų „Nelabaisiais“. Dabar belieka paklusti, – romano vertėjas į lietuvių kalbą pavadinimui pasirinko „Demonus“. Romano veikėjai, išskyrus Stavroginą ir gal Kirilovą, tėra niekingi velnėkai. Ką bendra jie turi su M. Lermontovo „Demonu“ ar M. Vrubelio demoniada, maištaujančiais, didingais tragiško likimo herojais? Sovietų Sąjungoje po 1935-ųjų „Demonai“ nebuvo leidžiami 22 metus. Sovietmečio rusų knygų leidybos istorijoje leidyklai „Academia“ privalėtume pažerti daugybę komplimentų. Devyniatomio, bet „Trumpa literatūrine enciklopedija“ pavadinto leidinio rusų kalba pirmame tome (1962 m.) straipsnelis apie leidyklą išspausdintas, įsteigimo data nurodyta (1922 m.). Nors tokia leidykla nebeegzistavo, bet liūdnas jos darbuotojų likimas nutylimas. Kiek vėliau enciklopedijos („Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“, 1976 m.) informuoja, kad leidykla iš Leningrado 1938 metais perkelta Maskvon, prijungta prie „Goslitizdato“. Išvaikytos leidyklos darbuotojus ne vien Maskvon perkėlė, bet ir į gulagus... Už tos leidyklos 1935 metais išspausdintų „Demonų“ ir atskirame tome surinktų Dostojevskio užrašų studijavimą taip pat grėsė areštas, kalėjimas. Pagaliau iš tribūnos 1971 metais pasakomi „Demonus“ reabilituojantys Fiodoro Sučkovo žodžiai. Romane rašytojas pasisakęs prieš asmenybės amoralumą ir savivalę. Išsigimusių maišto idėjų suburti romano herojai, vadovaudamiesi Nečiajevo dogmomis, pamynę šventus revoliucinės etikos principus. „Demonai“ – ultrakairiojo anarchizmo kritika ir anatomija. J. Trifonovas 1981 metais paprašomas pristatyti „Demonus“ Italijos skaitytojams. Jis vaizdžiai palygins Dostojevskio kūrybą su fotopopieriumi, panardintu ypač lėto veikimo ryškale (laiko tėkmėje). Slenka dešimtmečiai, prabėgo net šimtmetis, kol išryškėjo žmonijai suprantami pranašiški ženklai, rašmenys. E. Červinskienė, vertindama „Demonus“, pavadina juos tendencingiausiu Dostojevskio kūriniu, romanu–pamfletu: „Stačiatikybės apologetika, kovotojų dėl laisvės pasmerkimas nulėmė ir gana žemą meninį romano lygį“. Apie kokį konkretų režimą pagalvojo pirmojo universiteto dėstytojos knygos leidimo skaitytojai, perskaitę šias eilutes, manytume, nėra reikalo aiškinti: „Vieno veikėjo – Šigaliovo lūpomis rašytojas taria kraupius žodžius apie totalitarinį režimą ateities visuomenėje, kur valdanti mažuma turi neribotas teises, dauguma virsta banda be savo nuomonės, be savo idėjų. Talentai slopinami, išvejami ir išžudomi. Absoliutus paklusnumas, pagrįstas baime, kiekvienas turi būti sekamas ir privalo sekti kitus“. Dėstytojos pasakojime apie vieno svarbiausių romano veikėjų prototipą Sergejų Nečiajevą įvelta netikslumų. Ne sankcijos dėl studento Ivano Ivanovo nužudymo vyko Ženevon pas M. Bakuniną Nečiajevas, bet pinigų. Jis, įkvėptai fantazuodamas apie neva gausius revoliucionierių būrius Rusijoje, jų ryžtą pradėti kovą, išskirtinį savo vaidmenį revoliuciniame judėjime, sugebėjo apdumti ne vien patiklius Bakuniną ir N. Ogariovą, bet ir įžvalgų Aleksandrą Gerceną. Gavęs Bakunino sufabrikuotą mandatą, išduotą neegzistuojančios organizacijos vardu, ir pinigų, jis grįžo Rusijon. Antrą kartą Nečiajevas spruko užsienin jau po studento Ivanovo nužudymo, bet ir tenai slapstėsi, kol buvo sučiuptas ir už kriminalinį nusikaltimą perduotas Rusijai. Šiandien neabejojama ir dėl užšifruoto kraupaus „Revoliucionieriaus katekizmo“ autorystės. Jį E. Červinskienė priskiria ne Nečiajevo, bet Bakunino plunksnai.

Lietuvoje Motiejus Miškinis 1931 metais moksleiviams leidžiamame žurnale „Šviesos keliuose“ išspausdino straipsnį apie Dostojevskio kūrybą, 1936-aisiais įterptą ir jo knygon „Didžiųjų rašytojų siluetai“. Jaunesniojo brolio Antano likimo jis išvengė, nebuvo nei įkalintas, nei ištremtas. Įsivaizduokime, ko tegalėjo būti vertos, bolševikų akimis žiūrint, M. Miškinio mintys apie Dostojevskį ir rusų revoliuciją: „Savo metu, pasirodžius Dostojevskio „Biesams“, kur rašytojas davė baisų revoliucijos vaizdą, Dostojevskio amžininkai romaną palaikė karikatūra ir paskviliu, nesveikos fantazijos ar įpykusio „konservatoriaus“ ir „reakcionieriaus“ tulžies vaisiumi. (...) Tada iš tiesų sunku buvo tikėti, kad beprotis išsigimėlis Šigalevas arba nešvarus provokatorius Petras Verchovenskis yra socialistinio judėjimo vadai. Net ir didžiausi Dostojevskio garbintojai negalėjo su tuo sutikti. Tik dabar, kada rusų revoliucija yra įvykęs faktas, kada paaiškėjo, be to, kad pati revoliucija įvyko pagal Dostojevskį, telieka su Dostojevskiu sutikti ir stebėtis jo pranašo dovana“.

„Užrašais iš pogrindžio“ rašytojas paženklino svarbiausio kūrybos etapo pradžią, didžiųjų savo penkių romanų epochos pradžią. „Užrašai“ (apie 100 p.) priskirtini prie paveikiausių pasaulinės literatūros kūrinių. Neatsargiai pavadindama „Užrašus“ kūrinėliu, E. Červinskienė sumenkino jų reikšmę ir įtaką daugeliui pasaulinės reikšmės rašytojų ir filosofų. Konstantinas Pobedonoscevas – itin reikšminga ir įtakinga persona Rusijos XIX amžiaus antrosios pusės istorijoje. Dostojevskį, menininką ir mąstytoją, masino dažni šeštadieniniai pokalbiai su puikiausiai išsilavinusiu, aštraus skeptiško proto pašnekovu. Intymesnėje aplinkoje asketiškas seniokiškos išvaizdos (už Dostojevskį jaunesnis septyneriais metais) dvariškis atsipalaiduodavo, nusimesdavo šaltoką oficialumo kaukę. Pokalbiai kartu buvo ir rašytojo kūrybinės laboratorijos dalis. Poleminis įkarštis, argumentų ir kontrargumentų lavina išsikristalizuodavo į „Brolių Karamazovų“ eilutes jau rašytojo naktinio darbo vienutėje. Nauja skaitytojų karta E. Červinskienės knygoje vėl skaitys Nikitos Chruščiovo laikmetį primenančius anachronizmus apie gudrų bei klastingą carizmo ir stačiatikybės ideologą K. Pobedonoscevą. Reakcijos šulas, prisiplakęs prie rašytojo, „ir iki pat mirties stengėsi nepaleisti iš savo globos“. Dostojevskiui mirus, Pobedonoscevas paskiriamas rašytojo vaikų globėju.

E. Červinskienė rašo, kad „caro valdžia pagrįstai bijojo Dostojevskio ir įtarinėjo jį, nepaisydama jo „Velnių“ ir „patriotinių“ straipsnių“. Perskaitys apybraižos skaitytojai ir apie caro kvietimą susipažinti su sosto įpėdiniais. Pasitelkime žinomus faktus. Caras (Aleksandras II) norėjo, kad Dostojevskis susitiktų su jaunesniaisiais sūnumis Pavelu ir Sergejumi. Keistokas, sakytume, valdovo noras kviesti įtarinėjamą rašytoją pasikalbėti su savo sūnumis, ir dar jo tikėtasi, kad pokalbiai turėsią teigiamą auklėjamąjį poveikį. Susitikimų ir pokalbių būta ne vieno. Susipažino Dostojevskis ir su Nikolajaus I anūku Konstantinu Romanovu. Aničkovo rūmuose rašytojas susitiko ir su sosto įpėdiniu (būsimuoju Aleksandru III).

Išskirtume vieną literatūros dėstytojams, ypač moterims, būdingą „nuodėmę“ – savotišką rašytojų įsimylėjimą, patosą. Dostojevskio kūriniuose esama įvairių erotizmo ir erotomanijos atmainų, patologiškų vaikiško ir paaugliško seksualumo protrūkių, nusikalstamo sadizmo scenų, atviriausio ar slepiamo mazochizmo. „Įsimylėjimas“ padiktavo E. Červinskienei, manytume, šias apybraižos eilutes: „Dostojevskis – vienas droviausių rašytojų. Gašlūnų, cinikų paveikslais pasmerkęs žmogaus dvasinį suluošėjimą ir moters paniekinimą, sukūręs infernalinių moterų paveikslus, menininkas niekuomet neparodė ištvirkavimo, žemos aistros scenų“. Glaustoje apybraižoje daugokai kalbama apie Dostojevskio ir Levo Tolstojaus gyvenimo ir kūrybos paraleles. Tai puikiausiai suprantama: „Karo ir taikos“ autorius – mylimiausias profesorės klasikas.

Dostojevskis neskaitomas prieš miegą, neskaitomas dėl teksto malonumų. Atgrasi jo kūryba estetui snobui. Be pagrindinių veikėjų, leidžiama pasireikšti įvairiausiems tipams bei tipeliams. Visi neapsakomai šnekūs, įkyrūs. Rėžia ausis ir bado akis kanceliarizmų gausa. Estetui nė motais, kad šitame, atrodytų, visiškame chaose autorius nepasiklysta, puikiausiai jį valdo. Neskaitys Dostojevskio hedonistas. Jei rašytojo kūryba ir gyvenimas – kopimas Golgoton, hedonisto nepriversime klampoti kančių keliais. Ilgam pasinėrę jo romanų stichijon, neišvengsime slegiančio poveikio psichikai ne vien dėl niūrokos kūrinių tematikos ir problematikos. Susitikimuose su rašytojais dažnai klausiama, kokias knygas skaityti. Išgirdę patarimą, kad derėtų pasidomėti pasirenkamų autorių pulsu, kuris neturėtų skirtis nuo skaitytojo, šypsotis neskubėkime. Karštligiška naktinio darbo įtampa pulsuojanti Dostojevskio proza, isteriškai trūkčiojantis jos ritmas nenumaldomai įtrauks skaitytoją į aistrų, dažnai liguistų, sūkurį. Jautresnis žmogus nebegalės nusėdėti vietoje, pajaus padažnėjusį tvinksėjimą smilkiniuose, nerimą. Apie Dostojevskio kūryboje tiesiog apčiuopiamą temos metafizikos ir kalbos metafizikos nenutrūkstančių saitų sukeliamą įtampą, kartais pasiekiančią sadistiško intensyvumo, rašė Josifas Brodskis.

Nelogiška būtų, užvertus paskutinį apybraižos puslapį, vėl atsiversti pirmąjį. Nepaisykime logikos, atsiverskime: „Gal ir dabar Sibire yra vietų, kur nebuvo įžengęs žmogus. Sibiriečiai ir šiais laikais juokauja, kad, girdi, jų krašto „įstatymas – taiga, prokuroras – meška“. Žiemą čia švarus sniegas žėri melsvais briliantais. Rudenį pagelsta maumedžiai, kuriais apaugę statūs upių krantai. Taigos platybės ir upė – aukso spalvos, viršum jų – sodriai žydras dangus. Didinga, gražu, erdvu“. Šviesus žmogus, – o tokia buvo ir liks Elena Červinskienė artimųjų ir savo studentų atmintyje, – negalėjo rašyti vien apie slogius dalykus, kančias.

Rašinį norėtųsi baigti Dostojevskio žodžiais: „Tebūne prakeikti visi civilizacijos interesai, net ir pati civilizacija, jeigu dėl jos išsaugojimo būtina nudirti žmonėms odą“.
Aleksandras Mažrimas
2005-01-09
 
Kita informacija
Tema: Kitos
Leidykla: Margi raštai
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2004
Puslapių: 295
Kodas: ISBN 9986-09-268-X
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-09 18:10
aizbergas minus 72 laipsniai Celsijaus
Sausa, vienas kitas faktas, vienas kitas paviršutiniškas grybštelėjimas ir nieko iš esmės. Sumaltas akademinis stilius, visiškai neįtraukia. Ir dar. Baikite galų gale versti F.M. Dostojevskį į lietuvių kalbą!!! Tai neįsivaizduojamas absurdas. Kas nori patekti į jo pasaulį, tas tegul ir išmoksta kalbėti to pasaulio kalba.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą