Doriforė

Nesu literatūros kritikas, nesu didis literatūros žinovas (tiesiog apsidraudžiu).

Perskaičiau Parulskio „Doriforę“. Taip… Tiems, kas skaitė „Tris sekundes dangaus“ ir tiems, kam ji patiko, manau, kad ši knyga bus kaip antra serija ar antras tomas  pirmosios, nors čia siužetas visiškai kitas ir lyg ir niekuo nesusijęs, tačiau galima suvesti labai panašias linijas (pagrindinio herojaus brolis Ernestas kažkada yra tarnavęs parašiutininku, kas buvo viena iš pagrindinių linijų „Trijose sekundėse dangaus“ ir t.t.). Nors siužetas ir nesiriša, tačiau išlietas labai stiprus autorius, net nežinau, kaip tai pavadinti: stilius, požiūris, „kampas“.

Parulskio knygose kaip niekur kitur labai gražiai, o gal labiau tiktų žodis tiksliai, atskleidžiama šiuolaikinio vyro estetika (plačiąja prasme), vyro–patino, vyro–vaiko, bet prie viso to ne kokio nors buko, bet protingo, intelektualaus vyriškio psichiniai ir psichofiziniai išgyvenimai.

Manau, kad Parulskis iš tikrųjų yra labiau rašytojas vyrams nei moterims ir už tai jis nusipelno didelių aplodismentų šiame feminizmo amžiuje. Tiesa, šioje knygoje jis apie tai irgi rašo. Knygoje netgi yra viena dalis, kurioje autorius kalba nuo moters asmens, pats bando įlįsti į tos Doriforės (Dianos) kailį, bando pateisinti moteris ir pažvelgti į vyrus (į save) iš  šono, taip lyg pateisindamas silpnosios lyties (atleiskit, jei ką įžeidžiau) lūkesčius, bet nemanau, kad Parulskiui tai labai pavyko (čia tik mano nuomonė), nes įlysdamas į moters kailį jis toliau vedė vyrišką logiką, t.y. būdamas moterimi, negalėjo mąstyti kaip moteris ir čia jau jo negali kaltinti. Bet tai tik viena iš temų, kurias užkabina Parulskis. Šiame romane nepristinga mirties, tėvų-vaikystės prisiminimų, gyvenimo-laukimo, neištikimybės temos, kalbama net apie kunigus, apie gangsterius, internetą ir kompiuterius, užkabinama emigracijos tema ir daug šioms dienoms priklausančių problemų, tik Parulskis visas šias temas, kurios atrodytų nuvalkiotos, labai gražiai įvelka į ploną krikščionybės, Graikijos mitų ir kitų erudicijos nestokojančių, tikslių pastebėjimų, simbolikos apvalkalą, paversdamas visa tai mistiniu, labai savitu ir orginaliu pagrindinio herojaus pasauliu. Tai, manau, ir yra Parulskio stipriausia pusė, kad kai tik darosi nuobodu, jis įmeta kokį nors tikslų buities palyginimą su, tarkim, graikiško mito elementu, kas paprastą, lyg ir buitinį veiksmą ar reiškinį sumistifikuoja, priskiria jį prie kito pasaulio realybės.

(„Įtempęs visus vaizduotės likučius spoksau į vaidrodį, atspindintį ant nugaros gulinčią moterį ir tarp jos aukštyn styrančių kojų įsispraudusį vyrą, bet nieko, išskyrus tai, ką matau, negaliu sugalvoti.
- Primena vyro ir moters sueitį - burbteliu nepatenkintas, kad nesuprantu, ko jinai iš manęs nori. Galbūt jai kaip ir Horacijui Flakui patinka tai stebėti iš šalies. O gal ji nori parodyti, koks kvailas mano veidas, kai užgulu ją visu svoriu ir mano nosis pakimba virš jos kaip Damoklo kardas.
- Žiūrėk, mano kojos virš tavo pečių – kaip sparnai. Įsikerti – vėl šypsosi ji – Tu panašus į puolusį angelą, o mano pėdos – visai kaip išskleisti sparnai.“)
 
Šią knygą labai gera skaityti, kai žinai (arba bent jau nuspeji) visą autoriaus kūrybinį kontekstą: jo išleistus romanus, noveles, poeziją, jo darbą su teatrais (rašytas inscenizacijas). Visos temos toliau vystosi ir rutuliojasi viena per kitą, sudarydamos labai įtikinamą, gal kiek žiaurų, šaltą, bet labai savitą pasaulį. Būtent tas savitumas ir paperka. Atsirandi labai keistame simbolių pasaulyje, kurie prasideda ne nuo šios knygos, o nuo kažkur anksčiau, ir pagauni azartą narpliotis juose.

Parulskio leksikonas yra pilnas ir įvairiausių nešvankybių, keiksmažodžių, tačiau autorius juos išteisina, atranda jiems priežastingumą ir labai gražiai suderina žemiškus žargonus ir keiksmaždžius su mistiškais, dieviškais krikščionybės, mitologijų simboliais. Būtent ši darna ir duoda nepaprastą savitumą, parodo buities (išorinio) ir minties (vidaus pasaulio) suderinamumą (ar priešpriešą) viename herojuje ar autoriuje.

Galbūt siužetas nėra stipriausia S.P. romanų dalis. Siužetinis veiksmas nelabai stipriai rutuliojasi (čia tik mano nuomonė), tačiau visas vidinis herojaus judesys, jo kitimas ir aprašymas turėtų papirkti skaitytoją. Negalima sakyti, kad šioje knygoje nieko nevyksta, vyksta ir, kai permąstai, tai nemažai, tiesiog S.P. taip prabėga, gal nesureikšmina siužeto, kreipdamas didžiausią dėmesį į herojaus pasaulį, jo veiksmus, prisiminimus, fobijas ir geidulius.

Visa tai, ką čia parašiau, yra visiška abstrakcija. Perskaitysit šią knygą ir pamatysit, kad ten taip nėra. O gal ir yra, tik kitaip. O gal net ne kitaip, o anaip. Išvis savęs klausiu, kam aš čia rašiau? Gal todėl, kad turiu laisvą popietę, gal todėl, kad pabaigiau sesiją, gal todėl, kad sėdžiu savo gimtuosiuose Druskininkuose ir už lango baisi šlabdriba, gal todėl, kad suvalgiau du kilogramus mandarinų skaitydamas šią knygą, gal todėl, kad vasaros laukiu, gal todėl, kad kažkada vienas iš jūsų yra pasakęs, kad už recenziją galima pakilti viena „palka“ aukščiau, lyg man tai būtų labai svarbu (lyg jūs tuo ir patikėjot), bet viskas, kas žmoniška, man nesvetima ir nepasotinamumas tuo pačiu.
 
Gal tiesiog manau, kad Sigitas Parulskis yra vertas skaitytojo dėmesio ir štai jo naujas romanas (na, gal ne toks jau ir naujas, tokiame amžiuje gyvenam: išleista knyga - sena knyga) - „Doriforė“. Ir tie, kurie jau susipažinę su Parulskiu, mielai turėtų jį „apturėti“  dar kartą, o tiems, kas nėra prisilietęs prie vieno iš žymiausių šių dienų Lietuvos rašytojų, tai primygtinai siūlau paskaityti, jei ne „Doriforę“, tai bent „Nuogus drabužius“.

S. Parulskį labai sunku aptarinėti, jį geriau skaityti.