Dorė Biblija

Garsaus ir lietuvių skaitytojui pažįstamo švedų rašytojo Torgny’o Lindgreno romanas „Dorė Biblija“ pirmiausia yra netikėtas savo pavadinimu. Iš jo galima tikėtis, jog bus rekonstruojama garsaus XIX a. tapytojo Gustavo Dorės (1832-1883) gyvenimo istorija. Tačiau taip nėra. Rašytojas mus nukelia į provincialų kaimelį Švedijos šiaurėje ir leidžia iš arti stebėti visai ne didžios asmenybės, o vidutinioko, nuo aleksijos kenčiančio vienišiaus gyvenimą. Savo gyvenimo istoriją bevardis keistuolis įrašo į magnetofoną, nes popieriuje užrašyti jos negali. Tai turėtų būti knyga apie Dorę ir jo kūrybą, tačiau tampa istorija apie jį patį, kurią Dorės gyvenimo nuotrupos tik papildo.

Šis romanas taip pat ir apie kūrybą, vieną iš mėgstamų T. Lindgreno kūrybos temų, dar – apie meilę, tik ne moteriai, bet tėvui, apie gyvenimo melą, tiksliau, nekaltą melavimą sau, ir apie stebuklus, kurie gali nutikti net ir nereikalingiausiame kieno nors gyvenime.

T. Lindgrenas viename interviu yra pasakęs, kad romanas „Dorė Biblija“ yra apie gyvenimo melą ir poreikį jo atsikratyti. Visad siekęs matyti tikrovę tokią, kokia ji buvo, romano personažas teigia, kad ,,…melas sugeba augti, kerotis ir pasidaro viso gyvenimo melu. Ačiū Dievui, kad aš neįsileidau gyvenimo melo į savąją būtį...“ Visgi galima suabejoti, ar jam pavyksta išvengti melavimo sau. Problemiškas ir atgrasus tėvo santykis su juo nepakeičia tvirtos nuostatos, kad visa tai tėra tėviškos meilės išraiška. Nors romane pateikiami du tėvo laiškai – tikrasis tėvo laiškas sūnui, kurio šis niekada nesugebės perskaityti, ir sūnaus numanomas jo tėvo jam rašytas laiškas – juose kontrastuoja tėvo neapykanta vilčių nepateisinusiam sūnui ir atlaidi sūnaus meilė tėvui. Kaip tėvo ir sūnaus santykių parodija romane nuskamba žodžiai iš Šventojo Rašto: „Šitas yra mylimas mano sūnus, mano išrinktasis…“

Pats nepatyręs tėviškos meilės, personažas nemoka mylėti kitų, tad meilės vengia, todėl moteryse pirmiausia regi naudą: jos yra tos, kurios jam tarnauja, skaitydamos knygas, tvarkydamos jo namus ar virdamos valgį. Visgi šilti ir išraiškingi motinos ir senelio paveikslai, jų netobulas grojimas ar literatūrinis pasaulio klasikos fabulų perpasakojimas romanui suteikia daug šviesos.

Melavimo sau ir tiesos paieškos problematika susipina su dar viena aktualia tema – kitoniškumu. Ką reiškia būti „nurašytam“ ir nereikalingam? Ar buvimas autsaideriu teikia privilegijų? Negebėjimas pažinti raides tampa personažui didžiule kliūtimi integruotis į suaugusiųjų pasaulį, išsikovoti pripažinimą, net tėvo meilę. Tačiau ar to būtinai reikia, norint būti laimingam? Dar būdamas vaikas romano herojus yra nugrūdamas į protiškai atsilikusių vaikų prieglaudą, tačiau būtent čia jis pajunta savo išskirtinumą ir net pranašumą prieš „normaliuosius“, sužavėdamas juos fenomenalia atmintimi bei originaliais samprotavimais. Savo sąlyginai beverčio gyvenimo pašaukimu jis vadina pradingusios vertingos Dorės Biblijos rekonstravimą, atkurdamas jos iliustracijas. Tad kūrybiškumo ir talento priežastimi, net prielaida tampa negebėjimas pažinti raidžių pasaulį. Rašytojas yra užsiminęs, kad romano idėja kilo iš prisiminimų, kai būdamas vaikas jis žaidė su skaityti ir rašyti nemokančiu berniuku. Tas pasakojo, jog raidės jam atrodė kaip nuolat skraidančios muselės, kurias jis vis bandė sugauti. Tad romanas „Dorė Biblija“ yra viena iš galimų jo tolesnio gyvenimo versijų.

Beraščio keistuolio gyvenime negebėjimo skaityti spragą užpildė G. Dorės litografijos, atvėrusios ne tik slėpiningą biblinį pasaulį, bet ir padėjusios paaiškinti daugelį sudėtingų gyvenimo situacijų. Ne vienas romano veikėjas teigia, jog raktas į pasaulio pažinimą yra knygos, tačiau rašytinė tiesa negali būti objektyvi, romane tai nuolat primenama. Kiek tikroviška yra aprašyta, nupiešta ar nutapyta tikrovė? O gal melas sau ir kitiems tarsi dieviška palaima palengvina būtį? Atrodytų, romane siekiama atrasti tiesą, padedančią pažinti tikrovę ir suprasti žmogaus gyvenimo prasmę, tačiau rašytojas „paslepia“ tiesą, nuolat žaisdamas su skaitytoju. Istorijoje, kuri prikausto netikėtumu, ribos tarp pedantiškai detaliai vaizduojamos tikrovės ir fikcijos yra nuolat nutrinamos. Kad ir tuomet, kai tarp deginamų nereikalingų bibliotekos knygų atsiduria ne tik pasaulio ir švedų literatūros klasikai, bet ir paties T. Lindgreno kūriniai. Ironiška, bet suabejodamas rašymo objektyvumu, rašytojas kartu verčia suabejoti ir jo paties rašymo teigiama „tiesa“.

Netikėti siužeto posūkiai bei dieviškos malonės, kaip didžiausios gyvenimo dovanos, apraiškos paverčia dramatišką gyvenimo istoriją į prasmingą ir jaudinantį pasakojimą. Kartu tai yra daugia­sluoksnis, susimąstyti skatinantis kūrinys. Ar lokalume atrandama pasaulio didybė? Kas yra menka, o kas – reikšminga? Ir ko vertas gyvenimas? Bet romanas nepateikia konkrečių atsakymų, nes T. Lindgrenui tai būtų per daug banalu. Kaip teigia romano herojus: „Ar man būtina aiškinti, kodėl vienaip ar kitaip atsitiko? Aš negalėčiau paaiškinti. Neturiu jokių atsakymų…“

Z. Mažeikaitės romano vertimas į lietuvių kalbą leidžia susipažinti su įdomiu kūriniu bei mėgautis subtiliai lengvu ir lakonišku T. Lindgreno stiliumi.