Dorė Biblija

Atrodo, gyvename tokioje šalyje, kurioje visko gausu. Namų, gatvių, žinių, žmonių, šunų, universitetų – ypač tai matyti pavasarį, kai pailgėja šviesos viešpatavimo laikas. Net knygas vakarais galima skaityti ilgiau nedegant lempos. O knygų yra daug.

Ąžuolinėms lentynoms, ant kurių norėtume sutalpinti visus gerus kūrinius, pritrūktų ąžuolo. Blogiems pritrūktų ir pušies, ir alksnio. Viso pasaulio girios neužtektų. Todėl derėtų įsigyti tik geriausias knygas. Viena tokių, sakoma, yra Biblija. Taip pat teko girdėti, kad jei moki skaityti šią knygą, jos užtenka – kitų nebereikia. Su panašia „gyvenimo knygos“ istorija neseniai susidūriau, sklaidydamas švedų rašytojo T. Lindgreno romano „Dorė Biblija“ puslapius. Tad norėtųsi ties šiuo kūriniu kiek ilgiau pabūti, užsiminti apie vieną kitą jo savybę.

Bandydamas nusakyti, kuo „Dorė Biblija“ galėtų patraukti skaitytojo akiratį, turėčiau pažintį su šiuo romanu pradėti iš toliau – nuo 1994 metų, kai T. Lingreno apysakų ir novelių knyga „Gyvatės pėdsakas ant uolos“ pirmąsyk išleista lietuvių kalba, padedant Zitai Mažeikaitei. Vėliau tos pačios vertėjos dėka Lietuvos knygynuose galėjome aptikti šio šiuolaikinio švedų prozininko romanus „Betsabėja“ (1995 m.), „Kamanių medus“ (1997 m.), „Tapytojas Margalapis“ (2001 m.). Visas šias knygas sieja keletas prasminių gijų, siekiančių ir „Dorė Bibliją“.

Centrinė, arba ryškiausia, T. Lindgreno kūrybą (bent lietuviškąją jos versiją) vienijanti gija galėtų būti nuolat jaučiamas autoriaus santykis su Dievu. Pastarojo įtaka žmogaus pasauliui nenunyksta nei parašytuose T. Lindgreno tekstuose, nei už teksto slypinčiuose kontekstuose.

Čia, rašytojo kūriniuose, Dievo pėdsakų randame daug: „Petersonas iš Hugnadeno bakstelėjo savo buku smilium į degantį krūmą, dūrė į pačią liepsną ir pasakė: Štai čia yra Dievas. Tėvas. Jei prisiartinsi prie jo, jis tave nudegins.“ („Dorė Biblija“) arba „Rašyk:/ Viešpatie, karalius džiaugiasi tavo galybe, džiūgaute džiūgauja dėl tavo pagalbos.“ („Betsabėja“), ar „Apie tave perskaičiau laikrašty, pasakė jis. Galima pagalvoti, kad tave čia atsiuntė pats Dievas. Mūsų pakrašty dar niekas nematė tokio žmogaus. Bet juk Dievo nėra. Mielaširdystės taip pat nėra. O vis dėlto.“ („Kamanių medus“).

Dievo buvimo per daug, kad tilptų į vieną skyrelį, todėl su šia sąvoka, jos tiesioginiais ir numanomais vediniais, neišvengiamai teks susidurti ir tolimesniame tekste. Tiesą sakant, tuo netgi šiek tiek galima pasidžiaugti, kai žodžiai „vertybės“ ir „krizė“ klaidžioja nūdienos gyvenime priaugę vienas prie kito kaip tie lošėjai vienoje iš ankstesnių minimo rašytojo novelėje.

Esmę, kūrybinį rašytojo perpetuum mobile turbūt apibrėžia šie kritikų žodžiai: „T. Lindgren – egzistencialistas, jo kūryboje ryški reformatų pasaulėžiūra, čia dažnai sprendžiama kaltės problema.“ Visiškai galima sutikti: rašytojas polemizuoja su šventraščiu beveik nuolatos – tai pasireiškia nuorodom, alegorijom, siužetais, vardais.

Ėmę minėti stipriai išreikštą santykį su religija ir tikėjimu, turėtume šiek tiek apsidrausti ir tarti, jog T. Lindgrenas nėra schematiškas dogmatikas, sausas komentatorius ar moralistas iš „O jūs, vaikai, taip darykit...“ žaidimo.

Fanatiškas skaitytojo auklėjimas – ne jo sritis. Vienu įdomiausiu Švedijos rašytoju T. Lindgreną turbūt paverčia gebėjimas religiją leisti per savo patirtį, savo širdį, kuri nė vieno nesmerkia. Taupiu, tiksliu žodžiu perteikiama viena ar kita kasdienė gyvenimo ar gyvenimo pynių istorija nekasdiene tampa kažkaip nejučia, ji sulieta su gamtos peizažu, buitiniais daiktais, daikteliais, smulkmenom – tai apskritai kažkoks „kinematografinis“ vaizdavimas, būdingas vien skandinavams.

Galingas, lyg nuo pajūrio akmens, uolos sklindantis švytėjimas, pasakojimas – toks pat kietas žodis, toks pat švytėjimas. Ne veltui Tarkovskis savo paskutinį filmą „Aukojimas“ filmavo vienoj Švedijos salelėj, netoli Gotlando. Ne veltui skandinavai turi I. Bergmaną. Tiesa, labai ilgai to vaizdavimo, to pasakojimo ne tuose kraštuose gimęs žmogus ištverti negali. Kitoks harmonijos supratimas.

Harmonijos supratimas, kuris turbūt sietųsi su poeto J. Brodskio žodžiais, kažkuriame interviu pasakytais apie F. Dostojevskio religinius pasažus: „Susidaro įspūdis, kad nesulaukdamas Paskutiniojo Teismo dienos, jis nusprendė ją pats priartinti.“

Iš dalies pasamprotavus apie bendrąsias T. Lindgreno kūrybos gijas, galima žvilgtelėti kiek atidžiau į romaną „Dorė Biblija“. Jame atrandame pagrindinį veikėją, pirmuoju asmeniu pasakojantį apie savąjį gyvenimą, neatsiejamą nuo Biblijos, kurią iliustravo XIX amžiaus prancūzų dailininkas Gustavas Dorė. Toks ryšys ypatingas, nes ši šeimos knyga yra tarsi vienintelis pasaulio pažinimo, vertinimo, supratimo raktas pasakotojui, sergančiam „aklumu raštui“ – disleksija, t.y. nesugebančiam išmokti skaityti ir rašyti. Visi personažo gyvenimo įvykiai susiję su šia knyga.

Įsimintiniausia frazė, tarsi nuolatinis leitmotyvas, skamba taip: „Manęs su pasauliu niekada nejungė jokia raidė.“ Užtat dailininko Dorė „piešiniai įsismelkė į mane kaip įdagas. Kaip ugnis nusvilino mane. Iš tiesų kaip ugnis.“ Ugnies motyvas irgi svarbus šioje knygoje. Būtent ugnis pasiglemžia iš pagrindinio veikėjo jo Bibliją, namus, tėvus.

Ypatingi ir giminystės, patys artimiausi, ryšiai. T. Lindgreno romane jie skleidžiasi tarsi tinklas, į kurį įsipainioja visi stipriausi (tiek teigiami, tiek neigiami) jausmai, dažnai tampantys tam tikrų veiksmų, personažų judėjimo akstinu. Pasakotojo santykiai su šeimos nariais – pagarba ir meilė motinai, ypatingas ryšys su seneliu, prieštaringas požiūris į tėvą – skleidžiasi per visą „Dorė Bibliją“.

Jausmų bangos tarp šeimos narių – ši tema dažna skandinavų literatūroje, ne išimtis ir kiti T. Lindgreno kūriniai: brolių neapykanta kūrinyje „Kamanių medus“, sūnaus bejėgiškumas apysakoje „Gyvatė ant uolos“ ir t.t. Rašytojo aptariamų šeimos santykių išskirtinumas ypatingas dėl nuolatinių aliuzijų į biblinį žodį, autoriui leidžiantį alegoriškai kurti daugiaplanius, daugiaprasmius, emociškai itin paveikius vaizdus.

Kad ir jau minėtas kūrinys „Gyvatės pėdsakas ant uolos“. Nuolatos cituojamo šventraščio fone vyksta incestiniai dalykai, giminystė įgauna liguistas formas, kur visiškai nebeaišku, kas yra kas, ir Dievas šią problemą išsprendžia chrestomatiniu būdu – sunaikindamas ir veikėjus, ir jų gyvenamąją vietą, palikdamas tik kenčiantį liudininką, tarsi Jobą.

Lydi ir „Dorė Bibliją“ panašūs įvykiai (tėvo postringavimai sūnui kartėlio ir neapykantos kupiname laiške apie ugnį, kurią sudaro flogistonas – „Kas nepastebėjo flogistono, tas neregėjo ir Tėvo.“ Kaip jau minėta, ugnis ir sunaikino laiško kūrėją). Tai tik vienas iš pavyzdžių. Kita vertus, galbūt nereikėtų autoriaus pamėgtų šeiminių ryšių griežtai priskirti judėjiškai tradicijai vardinti giminystės ryšius nuo savęs iki Abraomo.

Matome, kaip šiame romane rašytojas (o ir kitose savo knygose) ypatingą dėmesį skiria gimtajai geografijai, kraštovaizdžio aprašymui. Kai kurios kūrinių ištraukos savo gardžiavimusi vietovardžiais vietomis primena S. Lagerlof „Nykštuko Nilso kelionių“ tęsinį, plg. „Tėvas iškėlė vėliavą (...), ji išdidžiai plėvėsavo Avabergo eglyno ir tamsių debesų, nusidriekusių virš visos urėdijos, fone; iš kitos pusės žiūrint, ji plaikstėsi virš deltą primenančių Avabeko žiočių, kurios įtekėjo į Rentjerno sąsiaurį.“ arba „Aš tiesiog norėdavau išgirsti tuos nuostabius vietovių vardus: Sikselebergas. Ragšiohedenas. Vajšionas. Avabekas. Omtreskas. Inrelidenas. Lilobergas. Liukanas. Klovamiurenas. Ruskselė. Veldsaltas.“

Nenuostabu, kad autorius taip susijęs su lokalia geografija. Matyt, taip yra dėl to, kad T. Lindgrenas yra gimęs Vesterbotene, šiaurės rytų Švedijoje – ir Vesterbotenas minimas gana dažnai su visom savo smulkiom apylinkėm. Tai liudija aistrą savo gimtajam kraštui, panašią į amerikiečio V. Faulknerio, kuris savo romanų veiksmo, pasak legendos, niekad nenukėlė toliau nei dvidešimt kilometrų nuo gyvenamosios vietos.

O kai gyveni, įsižiūrėdamas į kiekvieną šapą savo gimtajam krašte, natūralu, kad tavo kūriniuose atsiras vietos ir kitiems asmenims, nuolat šmėžuojantiems prieš akis. Kita vertus, visi paminėti aukščiau raktažodžiai ar eskizo brūkšniai nebūtų matomi, jei jų nesietų vienas stilistinis bruožas, siejantis, nuspalvinantis T. Lindgren pasakojimą, suteikiantis jam skonio.

Pavadinkim tai subtilia, „skandinaviška“ ironija. Štai pora scenelių iš „Dorė Biblijos“ pagrindinio veikėjo vaikystės: „Kai motina užgrojo „Ave Marija“ ir mudu atsistojom, Petersonas dar paklausė manęs: O kada tu pats pradėsi skaityti Dievo žodį? / Nežinau, atsakiau. Mes čia visi dėl to sukame galvą.“ arba „Ir ji [mokytoja] neįstengė susilaikyti nepaminėjusi tų atvejų, kai susiduria dvi balsės. Garsiai tariamos tokios balsių samplaikos įgauna beveik nežemiško skambesio. Chaaaooosas! Fiiiaaasko! Idiiioootas! / Paskui ji dar pridūrė: / Mano žinios įvertintos AB, plius veiksminga mokymo metodika.“

Reikėtų pastebėti, kad kitose T. Lindgreno knygose kai kur ta ironija perauga iki absurdo ar ribinio grotesko (plg. apysaka „Meilės dievas Frėjus“ knygoje „Gyvatės pėdsakas ant uolos“ – Frėjaus problemos dėl per didelio lytinio organo ar jo dialogai su Odenu) lygmens.

Savitai rašytojas romane naudoja ir aliuzijas į meno sritis: muziką, tapybą, literatūrą. Čia galima būtų išskirti dvi prasminius klodus: tiesioginį ir perkeltinį. Tiesioginiu vadintume tai, ką T. Lindgren personažai veikia, tam tikrą jų meninę veiklą: šio skandinavo knygų moterys dažnai neįsivaizduojamos be grojimo pianola, smuiku ir kitų muzikinės srities atributų, vyrai tapo, piešia, rašo (įrašinėja į diktofoną) knygas (meno sričiai turbūt galima priskirti ir dailųjį siuvinėjimą ant kilimėlių). Perkeltinis prasmės klodas skleidžiasi per intertekstualumą, dažnai, ypač vėlesniuose rašytojo kūriniuose primenantį tam tikrą postmodernistinį žaidimą.

Štai, tarkim, viename „Dorė Biblijos“ skyrelyje sūnaus, mamos ir šeimos pažįstamo Petersono bendravimas, kurį galima vadinti edukaciniu momentu iš muzikos ir dailės istorijos, keliuose paskesniuose skyreliuose išsidėlioja pagal veiksmo vingius, tarsi epigrafai vėlesniems siužeto posūkiams: „Svetainėje, didžiausiame mūsų kambaryje, mano motina kasdien po kokią valandą skambindavo juodai lakuotu pianinu. Ji norėjo, kad aš išmokčiau bent jau kūrinių pavadinimus. / Šitas vadinasi „Palei Frioso bažnyčią.“ / O šitas – „Vėlyvos vasaros naktys“. / Štai šitas – „Linksmasis ūkininkas“. / O va šitas – „Revoliucijos etiudas“. (...) Aš vedžiojau po knygą plonu savo smilium. Petersono pirštai nebuvo tokie dailūs kaip mano. (...) Čia Judas jau rengėsi išduoti Jėzų. Mes nieko nematytume, jeigu ne tas kažkokio tarno aukštai iškeltas deglas, man – dešinėje, jam – kairėje piešinio pusėje. (...) / Motina vis dar grojo – negrabiai, neryžtingai, išskėtus sustingusius pirštus. / Tas kūrinys vadinosi „Jau vakarienės metas.“

Toliau skaitome: „Motina padėjo ant natų stovo dar vieną gaidų sąsiuvinį. Šitas kūrinys vadinasi „Miške aš gyvenu sau laiminga“, pasakė ji. / Tada mudu, Petersonas ir aš, ėmėm nagrinėti piešinį, vaizduojantį Mozę ir liepsnojantį krūmą. Dešiniam šone, visai apačioj, sėdėjo patsai Dorė su popieriaus lakštu ir pieštuku, galvą pasukęs į mus.“ Pagal šio romano siužetą, po poros metų Petersonas sudegė miško krūmynuose. Ir tokių intertekstualių žaidimų-užuominų bent jau paskutiniajame romane yra labai daug.

Užsiminkime ir dar apie vieną literatūrinį intertekstinį pavyzdį iš romano skaitymo istorijos: „Norėčiau paminėti keletą mūsų perskaitytų kūrinių, kurie nusipelnė deramos vietos Dorė Biblijoje: Pirandello „Šeši personažai ieško autoriaus“, Gogolio „Apsiaustas“, Laksneso „Pasaulio šviesa“, Valeri „Vakaras su ponu Testu“, Steinbeko „Pelės ir žmonės“, Hesės „Stepių vilkas“, Ragnaro Josepsono „Meno kūrinio gimimas“. Tad sąsajos su meno ir literatūros istorija autoriui labai svarbios ir kaip šio paskutinio romano kūrimo principas, ir (jei šventraštį laikysime didžiuliu intertekstu ir kontekstu – o tam yra prielaidų) visai ankstesnei rašytojo kūrybai. Tokie būtų pagrindiniai, tebūnie fragmentiški tekstiniai ir kontekstiniai pastebėjimai apie „Dorė Bibliją“.

Ūkanotais, pabirais sakiniais šiame darbelyje, žinoma, nepavyko apglėbti dar daugybės svarbių dalykų, tačiau, tikėtina, skaitytojas juos atras pats. Tai dar viena priežastis, dėl ko sąmoningai vengta siužetinio atpasakojimo. Čia buvo užsiminta daugiausia apie tai, kas šiuo metu atrodo svarbu teksto autoriui.

Vis dėlto prieš dedant tašką derėtų pasiaiškinti, kodėl pažinčiai su šiuo romanu pasirinkta tokia, o ne kitokia rašymo forma. Ją išprovokavo kelios „Dorė Biblijos“ vietos, panašios į šią: „raidės – vieninteliai patikimi mūsų žemėlapio ženklai, einant gyvenimo keliu. Be rašto ženklų niekas neįstengtų suprasti mūsų egzistencijos generalinio žemėlapio.“ O, kaip žinia, raidės šio romano personažui buvo tam tikra neįmanomybės zona.

Zona, į kurią jam buvo uždrausta įeiti. Tad nutariau padovanoti šiam personažui kaip pagarbos ženklą trisdešimt lietuviškos abėcėlės raidžių. Gal kada kas jam jas išvardins.

Žinoma, tokia forma gerokai koreguoja ir patį rašymą, ir jo turinį. Tačiau leisiu sau pacituoti T. Lindgreną: „jeigu tiems, kurie perrašinės mano pasakojimą, pasirodys, kad nukrypau nuo temos, jie galės be jokio skrupulo išbraukti tą vietą. Arba iškirpti. Ar bent uždažyti juoda spalva. Galės daryti, kas tik daroma su raidėmis.“ Juk tepažįstam vienintelę visiems bendrą abėcėlę. Gyvenimo.