Dizaineris

Kiekvienoje knygoje galėtų būti šis tas tobulo („norėčiau būti tai parašęs“) ir šis tas netobulo („o aš galiu daug geriau“). Torgrimas Eggenas dovanoja tobulos romano pradžios pamoką. Pirmojo puslapio funkcionalūs minimalistiniai sakiniai – ir įvadas į istoriją, ir elegantiška jos santrauka, ir esmė. „Prieš porą šimtmečių, suabejoję ir Dievu, ir siela, kiekvieną tuščią erdvės lopinėlį panūdome užgriozti niekniekiais, kad neliktų, kas primena, jog ten kažko trūksta, kažko, kas susiję su siela ir mumis pačiais. Kad baimė nevarytų iš proto“.

Ar herojus išeis iš proto – iš baimės, iš trūkumo jausmo, pernelyg didelės tuštumos? Būtų visiška kvailystė. Sigbjornas Lundė – dvidešimt pirmojo amžiaus laimės kūdikis, persikėlęs į prestižinį Oslo kvartalą, vairuojantis elegantišką ir sportišką AUDI S3. Jis talentingas ir pripažintas interjero dizaineris, įrenginėjantis būstus įnoringiems turčiams, nekenčiantis masinės gamybos namų jaukumo ir lengvai praturtėjusių, prastą skonį demonstruojančių klientų; netgi leidžiantis sau atsisakyti jiems dirbti – su tuo niekaip negali susitaikyti jo gyvenimo draugė Katrinė. Katrinė – elegantiška, „skulptūriška” („pikasiškas veidelis”) veikli moteris, kurios dažniausiai nebūna namie. Visiškai natūralu, kad porai nekyla nei buitinių rūpesčių, nei kivirčų, o naujojo būsto įrengimą, kurio įkurtuvių scena ir prasideda romanas, Katrinė visiškai atiduoda į savo dizainerio rankas.

Taip būstas abipusiu sutarimu virsta vienu tų šiuolaikinių butų, kuriuose nėra užuolaidų: mes juk neturime ko slėpti, tiesa? Jokių nereikalingų detalių. Jokių nereikalingų jausmų. In ir jang: „Tam tikra prasme mes abu esame dvilytės būtybės, tačiau sukurtos taip, kad papildytume vienas kitą“. Juk kuo daugiau tuščios tobulai ir meistriškai neužpildytos erdvės, tuo daugiau sielos.

Kitiems reikėtų pasimokyti atsikratyti daiktų, sako Sigbjornas reporterei, kai šioji paklausia, ar reikia daug paaukoti, norint gyventi tokioje aplinkoje. Daiktai yra prisiminimai. Minimalizmas yra tobulas gyvenimas čia ir dabar. Minimalizmas – šiek tiek gurmaniškas, ištrinantis erdvės ir laiko ribas. Žavėjimasis simetrija ir forma virsta kone manija.

Kokių prisiminimų vengia Sigbjornas? Minimalistiniame pasaulyje, kuriame nėra nei siaubo, nei mirties, jis tikisi išsivadavęs iš chaoso, kuris jį supo. Ryžtingai nutraukęs visus saitus su praeitimi, jis vis atidėlioja net paties paprasčiausio motinos laiško skaitymą, - kad laiškas nesugriautų erdvės, kurią taip kruopščiai kūrė.

Nėra kitos aplinkos, tik ta, kurią susikūriau. Nėra kito dievo, tik dievas, slypintis tobulose mano detalėse.

O ką daryti su motinos laiškais, kurių nenori atplėšti, prisiminimais, kurių nori atsikratyti? Lieka kelionės pas psichoterapeutą, kurios iš tikro nesuteikia nieko, tik apgaulingą jausmą, kad gali save kontroliuoti. Suvaldęs savo erdvę, suvaldai ir savo sielą? Sigbjornas leidžiasi į rizikingą nuotykį galvodamas, kad išorės demonų, prasto stiliaus, rėžiančių spalvų audinių, neskoningų daiktų sunaikinimas suteiks jam galimybę prisijaukinti šį pasaulį, pačiam tapti jo dalimi. Toks neskausmingas savęs apgaudinėjimas yra jo religija, fanatiškas tikėjimas.

Pirmieji sakiniai užburia ir įtikina minimalizmo bei funkcionalizmo neklaidingumu, o vėliau imi abejoti tiek jais, tiek dievo buvimu švariame be jokios laiko žymės interjere. Susidūrę su dievo nebuvimo siaubu, žmonės panūdo užgriozti savo erdvę daiktais, kurie žymėtų jų buvimą praeityje ir dabartyje, kurie liudytų, jog jie egzistuoja šiandien ir egzistuos ryt. Susidūręs su praeities siaubu, Sigbjornas panūdo išvalyti visa, kas nereikalinga, tačiau kai kurių dalykų paprasčiausiai negali ištrinti ir pamiršti. Netikėtai pačiam sau jis susižavi kaimyne – moterimi, kuri gyvena netvarkingame bute, pilnutėliame pačių ryškiausių spalvų ir dramblio figūrėlių. Ji apvalių formų, ryškiai dažosi ir mėgsta triukšmingus vakarėlius iki ryto. Sigbjornas su Katrine iš pradžių nusprendžia, kad jos butas primena viešnamį, o ji pati – laisvo elgesio moterį. Iš tikro ne viskas taip paprasta. Gal todėl ir nėra paprasta pasakyti, kodėl gimsta jausmas, kažkuo panašus į beprotybę – desperatiškas Sigbjorno mėginimas susigrąžinti ir pažinti nuslopintą savo asmenybės pusę, kurią sužadina kaimynė – ir į kokią pabaigą, nes romano pabaiga daugiau nei mistiška bei dviprasmė – jis vis dėlto atveda. Veikiausiai į tą, kurią mes patys susigalvojam savo minimalistinėje tuštumoje.

Knygoje pramaišiui su siužetu pateikiama tikrai daug vertingos informacijos apie minimalistinio dizaino bei architektūros teoriją; taip informacija įpinama į siužetą ir tampa visateise jo dalimi.

Romanas patiks – turėtų patikti – galėtų patikti – su dizainu susijusiems žmonėms, kurie atras pažįstamų minčių („Neretai sakoma, kad dizainą kuriantys žmonės gyventų kaip Dievo ausyje, jei ne klientas“), įsirenginėjantiems ar tik planuojantiems įsirengti savo būstą, kolekcionuojantiems dramblių figūrėles, derinantiems kojinių spalvą prie miegamojo kambario apmušalų spalvos ir tikintiems, jog monochromija padės pasiekti objektyvaus tobulumo.

„Beje, netiesa, kad man nepatinka spalvos. Tik raudona kelia neigiamus jausmus“.

P. S. Kaip tyčia neseniai teko lankytis naujutėlaičiame Sigbjorno stiliumi įrengtame bute. Jis dar dvelkė švara, dažais, švelniu stilingų daiktų naujumu ir nenusakomu brangių baldų liūdesiu, o kone visą rytų sieną užėmė didžiulis plazminis ekranas, apšviečiantis kambarį šviesiai mėlyna spalva.