Dizaineris

Knygą man įbruko vienas pažįstamas: imk, paskaityk – „nereali knyga“. Na, šyptelėjau ir paėmiau. Akis badė ryškus, rėkiantis viršelis, su mirguliuojančiu (daug kas sako, kad labai stilingu) užrašu „Dizaineris“. Šypt. Tiesą sakant, vos paėmusi šią knygą į rankas pajutau jai antipatiją, pagalvojau, kad tik nevertą skaitymo knygą galėtų reklamuoti viršelis, išsiskiriantis iš kitų knygyne ir klykiantis „Pirk mane!”.

Žinoma, greitai nuvijau šalin tokias paikas mintis – ne pagal viršelį reikia spręsti apie knygą. Atsiverčiu. Pirmasis skyrius siūbtelėjo apysausiu dizaino teorijos dėstymu su aliuzijomis į keleto žymių dizainerių darbus. Sužinau, kad pagrindinis veikėjas Sigbjornas Lundė (dizaineris) su sugyventine Katrine tik ką atsikraustė gyventi į naują butą. Jis – snobas, ji taip pat. Abu daug dirba ir yra labai geri savo sričių specialistai, kaip ir garsus architektas ir dizaineris Mysas van der Rohė, cituojamas arba perfrazuojamas beveik kiekviename šios knygos skyriuje. Skaitydamas kartais net gali pagalvoti, kad knygą rašo ne T. Eggen‘as, o Mysas van der Rohė, funkcializmo dievukas, kurio įdėjomis persmelkta visa dizaineriškoji knygos pusė.

Romane iš tiesų gausu dizaino (daugiausia funkcializmo krypties). Jei prieš pradėdami skaityti knygą nusprendėte pasidomėti apie ką ji, turėjote pastebėti sakinuką: Romane faktai apie dizainerius ir interjero teorijas įpinami tarsi nepastebimai. Žinote, jums meluoja. Tie faktai ir teorijos bado akis ir ne tik – mano nuomone toks nereikalingas detalus kambarių, pastatų ir baldų aprašinėjimas tik atitraukia dėmesį nuo to, kas knygoje iš tiesų svarbu. Ne kartą susimąsčiau, ką gi čia skaitau: romaną, kuriame lyg ir turėtų būti narpliojama kažkokia problema, ar dizaino vadovėlį? Štai jums pavyzdys:

Dabar pasirodė ir šaldytuvas, kuris gali stovėti vienas negadindamas vaizdo ir kuris labai dera prie Gaggenau orkaitės ir kitų nerūdijančio plieno paviršių. Tai naujas Siemens šaldytuvo šaldiklio modelis iš serijos Edition 150, be abejo, nerūdijančio plieno, švelniai gaubtu paviršiumi ir neįprastai dailiomis rankenomis plonų vertikalių cilindrų pavidalo.

Ir taip beveik visas romanas. Net buitiniai dialogai, stebinantys nenatūralumu, yra grūste prigrūsti terminų ar pavardžių. Panašu į kokio nors baldų salono katalogą. Net žurnaluose, patarinėjančiuose kaip įsirengti jaukius namus, nerasite šitiek pavadinimų. Imu mąstyti, kad knygai turbūt reikėjo rėmėjų, todėl čia paprasčiausia „nepastebimai įpinta“ reklama.

Perdėtai detalus aprašinėjimas, mano nuomone, dusina knygą. Ne ką geriau ją veikia ir nežinia ar erotinės, ar pornografinės sekso scenos. Tiesa, tokių nedaug, bet jų vulgarumas aptaško visą knygą. Kad ir:

-Ak! O taip... O taip. Dulkink mane.
- Aš dulkinu tave.
Ką daugiau aš darau?
- Krušu kekšės putę, - paslaugiai priduriu.
- Ak! Įsivaizduok, kad dulkini kitą. Kekšę. Ak! Storą, prisirpusią kekšę. O aš sėdžiu šalia ir žiūriu. [...]Ak! Ak! Ak! Tavo pimpalas prasmenga jos pizėje ir vėl išlenda. O aš viską matau. Ak!

Ir taip dar du puslapius. Kyla mintis, kad gal autorius tiap nori atskleisti veikėjų santykius, bet tam juk nelabai būtina rašyti apie jų lytinį aktą du puslapius... Bandymui ironiškai pavaizduoti, kad kilmingos aristokratų mergaitės gali būti gašlios kaip pornožvaigždės irgi nebūtinas toks gumos tempimas. Taigi, matyt vienintelė šios scenos paskirtis – suintriguoti pigių skaitalų mėgėjus.

Tiesa, ne visa knyga tokia. Man tai buvo vienas iš tų romanų, kuriuos perskaitai tik tuomet, jei nenumeti knygos jos neįpusėjęs, mat nuo viduriuko knyga ima intriguoti ir traukti. Mūsų herojus pedantas dizaineris Lundė vaikšto pas psichologą, ima aiškėti jo vaikystės tragedija, vekėjas susipažįsta su kaimyne Silvija, kuri, nors ir visiškai ne jo skonio (o dar ir apkūni!), kažkuo labai traukia vyrus, taip pat ir Lundę. Štai nuo antrosios knygos pusės paaiškėja, kad visa, ką jau perskaitei tebuvo pernelyg ištęsta, nuobodi, migdanti įžanga, o nuo čia prasideda knyga. Pagyvėja veiksmas, atsiranda intriga, išgyvenimai, psichologiniai pokyčiai ir pajauti, kad rankose laikai virvutę, kuria norisi sekti. Džiugu tai, kad veiksmas tampa toks dinamiškas, kad nespėji spėlioti, kas gi bus toliau, o jau nustembi, kad viskas pakrypo netikėta linkme. Trumpai tariant, pabaiga reabilituoja pradžią.

Išvada: knyga tikrai savotiška. „Dizaineris“ gali piktinti, gali stebinti, gali žavėti – viskas priklauso nuo skaitytojo, jo interesų, pomėgių ir ko jis ieško knygose.