Dieviškoji komedija. Pragaras

§ In abstrakto
XIII-ojo amžiaus pabaiga, Italija, Florencija. Dante, Petrarch’as ir Boccaccio – trys karaliai, myžantys auksiniu Italų dialektu (iš esmės, tai buvo skanioj novatoriškoj grietinėj išmaišyta Tuskanų, Siciliečių ir Lotynų mišrainė).

Genialiai sueiliuotas La divina commedia ciklas, kuris, kaip žinote, susideda iš trijų dalių – Pragaro, Purgatorijos (t.y. Skaistyklos) ir Rojaus, - ilgą laiką brandintas masturbuojantis prieš amorišką Beatričės Portinari (Bicės) portretą (La vita nuova, beje, parašytas ketveri metai po Jos mirties, ir kaip Dieviškoji komedija dedikuotas tai iki salvavijos simbolio idealizuotai kekšei), ar, tarkim, išdarinėjant lavonus Campaldinos mūšyje, ejakuliuojasi ant kryžiaus karų išsękinto pasaulietinės literatūros veido kaip niekas ligi tol, aptaškydamas saldžiai karčia sperma visus save gerbiančius filologus, ir dar, kilmingai grakščiais ilgapirščiais, užpumpuodamas septyniems šimtmečiams artilerinių-inspiracinių spermatozoidų muzikai, poezijai/grožinei literatūrai, tapybai, neturintiems ką veikti skulptoriams, taip sakant, no-problemo-dum-dum.

§ . . .Divina
Inferno – 33 kantos, terza rima versifikacija (Dantės išrasta trijų eilučių stanza su grandininiu rimu a-b-a, b-c-b, c-d-c, d-e-d.), endecasillabo (eilutėj vienuolika skiemenų), naracija pirmuoju asmeniu – tai epinės struktūros matematinio komplekso (Dante apsėstas trejetais ir devynetais) poema su filosofiniais, istoriniaus, moraliniais, literatūriniais, anagogikaliniais tikslais, iš esmės, apie žmogaus atpirkimą, tačiau kuo ji skiriasi nuo tuometinės klerikalinės liturgijos, romėniškų kronikų ar helėniškos poezijos bei epų? Pirma,Pragaras parašytas XIV a. žema ir vulgaria laikyta Italų kalba, priešpriešinta lotynų; antra, nemoralizuojama, suteikiama daugmaž laisva interpretacija skaitytojui; trečia, tai Dantės galinga vaizduotė ir erudicija, panardinta averoistinėj/islamiškoj eschatologijoj.

§ E = bbd3
1300 metai, pavasaris, didysis penktadienis, in medias res. Per Pragarą (jo devynis ratus) ir Purgatoriją Dantę lydi Virgilijus, keliaujant per Rojų jį akompanuoja Beatričė. Fabula komplikuota, tyngiu tyngiu tyngiu ir retelint, ir aiškint. (Degradas recenzentas stačiai apsitrėdžia.)

§ Reductio ad absurdum
Žvengiau kaip neprilygstamas šiknaskylė, skaitydamas šį iki parodijos iškreiptą veikalą. Ir tai visai nekeista, nes Dantės Inferno yra krikščioniškai infantilus (priminsiu, kad Alighieri’z priklausė Guelfi Bianchi frakcijai, kuri siekė laisvės nuo šventojo Romos imperatoriaus ir, nors palaikė papaciją, nesutarė su popiužium Bonifacijum VIII) – sąmoningai atsisakydamas bibliotekoj sėdinčių abatų-begemotų bugi-bugi stiliaus, t.y. atmesdamas baisią erotiką, groteską ir moralizuojantį sensą, Dante pavertė savo vizionierišką kelionę po Pragarą į jaudinantį pasivaikščiojimą po saulėtą parką, kur iki susižavėjimo bjaurimąsi ir prisibijoma visai negrėsmingų grobuonių (nuodėmių), eiliuotai liežuviais malančių zombių, trimis galvomis savo genitalijas laižančių šunų ir pan. delineacijom.

Įdomi knygos alegorinė „progreso“ idėja. Pati sąvoka reiškia ėjimą link tikslo, šiuo atveju, ėjimą link Dievo, kurio, beje, išvydęs veidą (Rojuj), Dantė negali apibūdinti. Čia ir paslėpta visa paradigmatinė komedijos ekspresija: nuo piligrimo moralinio konfūzo Pragare iki Dievo snukio vizijos Rojuje. Abiem atvejais – tyla; o tyla visuomet reiškia misinterpretuotiną absurdą; iš absurdo juoktis ar likti rimtam – jau reliatyvu, o literat_ūrologija kaip mokslas nėra nei niutoniška, nei aristoteliška. (Mintys apie santechninio būtinimo aparatą užpildo ketvirtąją dimensiją.)

Verdiktas: Linksmasis Pragaras.

P.F. Dėmėsio verti Dantės įkvėpti rašytojai: T.S. Eliot’as, Ezra Pound, Samuel’is Beckett’as ir James’as Joyce’as.