Dienos sargyba

Yra žmonės ir yra Kiti. Visada taip buvo. Kitu gimstama ir paprasti žmonės negali būti Kitais. Yra Šviesieji Kiti, yra Tamsieji Kiti ir yra Inkvizicija, kuri saugo Sutartį tarp jų. Tokios yra S. Lukjanenko sukurto pasaulio taisyklės.

Kiti – tai žmonės, turintys ypatingų magiškų galių, galintys žengti į Sutemas (pasaulį, egzistuojantį šalia įprastojo) bei sugebantis valdyti ir semtis Galią. Tik vieni šviesiąją, kiti tamsiąją. Tačiau Lukjanenko taip paprastai nesuskirsto veikėjų į „geriečius“ ir „blogiečius“. Kovojančios pusės skiriasi požiūriu į neKitus žmones, savo galiomis ir jų  naudojimu gyvenime. Atmetus tai, jie labai labai panašūs...

„Dienos sargyboje“ pasakojama istorija Tamsiųjų požiūriu (apie Šviesiuosius rašoma „Nakties sargyboje“). Ji atskleidžia gana ironišką tiesą – visas karas tarp dviejų jėgų tėra dviejų Didžiųjų magų, sargybų vadovų ir nesutaikomų priešų - Zabulono (Tamsiųjų) ir Gesero (Šviesiųjų) šachmatų partija. Žaidimo lenta - Pasaulis, figūrėlės – visi Kiti pavaldūs Sargyboms, Inkvizija – taisyklės, apribojančios žaidėjų veiksmus. Bet visuomet galiausiai įsivyrauja pusiausvyra šiame begaliniame priešingų jėgų žaidime...

„...tu tokia pat vargšė figūrėlė, atsitiktinai nudažyta kita spalva negu aš. Argi baltasis pėstininkas nekenčia juodojo? Ne!“

Patiko knyga būtent tuo, kad nėra „blogiečių“ ir „geriečių“ ir nėra taip, kad visada triumfuoja gėris (kaip kokiame paprastame holivudiniame filme). Tiesiog du skirtingi požiūriai, kurie kartais taip suartėja, kad veikėjai suka galvas: kurgi ta riba tarp gėrio ir blogio? Ar galima ją tiksliai nubrėžti?

Perskaičiusi abi dalis susimąsčiau, kurią pusę norėčiau palaikyti – heroiškus Šviesiuosius, abejingus Tamsiuosius ar pusiausvyrą saugojančią Inkviziciją. Ir pasirinkau tamsiąją pusę...

„Ne viskas taip vienareikšmiška amžinajame Gėrio ir Blogio kare...“