Dienos sargyba

Naktiniai miesto gatvių medžiotojai. Vilkolakiai ir vampyrai, raganos ir raganiai. Tie, kurie gyvenimo pilnatvę jaučia tik prieblandai užslinkus, tie, kurie suvokia, kad Tamsa šiame pasaulyje lygiai taip pat reikalinga kaip ir Šviesa. Turbūt jau žinote Nakties Sargybos istoriją? Tuomet dabar išklausykite ir Dienos sargybinių. Paklausykite, ir jums pasipasakos prakeiktieji ir atstumtieji. Gal tada suprasite – ne viskas taip vienareikšmiška amžinajame Gėrio ir Blogio kare…

Jeigu skaitėte „Nakties sargybą“, tai žinote, kad šalia žmonių gyvena „Kiti“. Jie tarp mūsų, įsimaišę į žmonių minias, kasdien žingsniuojančias į darbą, važiuojančias metro, troleibusais ar prašmatniomis mašinomis. Išoriškai jų neatskirsi, bet jie kitokie, apdovanoti ypatingomis galiomis, jiems pavaldi magija ir burtai. „Kiti“ yra Šviesieji arba Tamsieji, atstovaujantys gėrio ir blogio jėgoms. Tam, kad visada būtų išlaikyta pusiausvyra, sukurtos Sargybos – Nakties sargyba prižiūri tamsiuosius nakties padarus, Dienos sargyba žiūri, kad Šviesieji per daug neįsijaustų ir nepažeistų Sutarties. Abiejų Sargybų darbą akylai stebi Inkvizicija. 

Jei pirmoje knygoje pagrindinis veikėjas buvo Maskvos Nakties sargybos darbuotojas Antonas Gorodeckis, šios knygos pradžioje žodis perduodamas Dienos sargybinei – Alisai Donnikovai. Ji - „Tamsioji“, ragana, gaunanti savo galią iš kitų žmonių neigiamų emocijų, baimės, pykčio, neapykantos. Jos nevaržo „kvailos“ Šviesiųjų moralinės normos, noras apsaugoti žmones. Be mažiausio sąžinės graužimo ji gali pasinaudoti kitais savo naudai, pridaryti įvairių niekšybių, sakysim, pasiųsti prakeiksmą, nepataisomai sugadinsiantį gatvėje ją įžeidusio akiplėšos mersedeso variklį arba, pavyzdžiui, dar vaikystėje savomis priemonėmis pabandyti atstatyti teisybę:

„…ir aš sužinojau, kad mano mama jau labai seniai neištikima tėvui <…> Apie mamą aš ir taip žinojau, Net būdama dešimties metų. Tik stengdavausi negalvoti apie ją ir dėdę Vitią. <…> O vos po trijų metų dėdė Vitia nuskendo vasarą maudydamasis sekliame tvenkinyje prie vasarnamio. Vaikui tai buvo pakankamai sunkus uždavinys. O jau kokiais būdais aš gavau jo plaukų sruogą, net prisiminti bjauru…“

Pirmoje dalyje Alisa pridarė daug rūpesčių Nakties sargybai. Bet jei ten matėme ją iš tikrųjų blogą, tai dabar yra galimybė pažvelgti į viską iš kitos pusės. Ir vietoj visiškos „blogietės“ pamatai merginą, kuri taip pat jaučia, nerimauja, abejoja, myli. Vienos operacijos metu sunaudojusi per daug jėgų, Alisa išsiunčiama atostogų į stovyklą „Artekas“. Ten, maitindamasi vaikų energija, ji turi atsigauti, nes yra išsekusi iki kraštutinės ribos. Ir čia, stovykloje, ji įsimyli. Atrodo, pirmąkart iš tikrųjų. Tik tos meilės kaina pasirodo besanti labai didelė…

Svarbus vaidmuo ir šioje knygoje tenka jau iš pirmos dalies pažįstamam Nakties sargybiniui Antonui Gorodeckiui, kuriam be amžinos dilemos – kur yra riba tarp gėrio ir blogio – tenka spręsti dar vieną problemą, šįsyk jausmų srityje. O šiaip jau visi tėra tik šachmatų figūrėlės, stumdomos dviejų žaidėjų – Nakties sargybos vadovo Gesero ir Dienos sargybos vadovo Zabulono – dažniausiai nešvariuose žaidimuose. Arba paaukojamos, jei šiems tai atrodo naudinga. Gal ir per daug vietomis tų intrigų pripainiota (iš didelio rašto...), bet skaitosi vis dar gana smagiai.

Galbūt šioje dalyje mažiau fantastinių efektų (o gal pripratom pirmoje dalyje ir jie taip nebekrenta į akį?), bet aistros karštesnės, intrigos painesnės, riba tarp gėrio ir blogio neaiškesnė. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad yra ne tik juoda ir balta, bet ir daugybė purvinai pilkų pustonių, atspalvių bei kompromisų… Kas bus, jei Šviesusis pamils Tamsiąją? Jei Tamsioji pamils Šviesųjį? Ir pamils ne šiaip, o taip, kaip mylima tikriausiai tik Rusijoje. Taip pat beatodairiškai, kaip ir nekenčiama. Iki pat pabaigos, kokia ji bebūtų. Kaip rasti sprendimą amžiname jausmo ir pareigos konflikte?

Aiškus dalykas, rusai nebūtų rusai, jei kažkuriuo knygos siužeto momentu kur buvęs, kur nebuvęs neatsirastų ant stalo degtinytės buteliukas:

„Jie išgėrė nesusidauždami. Antonas smalsiai žiūrėjo į Igorį. Tas užsikosėjo, sutrikęs pažvelgė į stikliuką:
- Antonai… palauk… degtinė juk… čia pilstukas!
- O kaip tu manei! – džiaugsmingai šūktelėjo Antonas. – Tikrų tikriausias pilstukas, spiritas, atskiestas vandeniu iš vandentiekio. Pats išrinkau, tu nepatikėsi – nebeįmanoma parduotuvėje rasti falsifikuotos degtinės!
- Kodėl? – sušuko Igoris.
- Kaip „kodėl“? O kodėl aš tau vežiau „Borodino“ duonos? Juk pirmoje pasitaikiusioje Prahos parduotuvėje galėjau nupirkti kepalą juodos duonos, šviežios ir skanios! Ir dešros taip pat, ir lašinių! Gal tik svogūnų sunkiau rasti…
- Čia ką, linkėjimai tokie iš tėvynės? – vis dar raukydamasis susiprotėjo Igoris.
- Būtent.“

Ir – rusai nebūtų rusai, jei praleistų progą draugiškai (na, beveik draugiškai) pašiepti kitų tautybių atstovus, pavyzdžiui, amerikiečius:

„Pro jų staliuką kaip tik spraudėsi raudonskruostis Amerikos lakūnas žėrėdamas spalvotais antsiuvais ir visokiais blizgučiais. Kraujas ir pienas – Oklahomos ar gal Teksaso pažiba. Lakūnas greičiausiai grįžo iš tualeto.
- Atleiskite, karininke! Ar galiu aš jūsų šio to paklausti? – kreipėsi į jį Edgaras gera anglų kalba. – Ar jūs turite gyvenime ką nors šventa? Ką nors svarbiausia?
Amerikietis sustojo lyg atsitrenkęs į sieną. Instinktas pakuždėjo jam, kad pačios pačiausios pasaulio valstybės lakūnas privalo elgtis išdidžiai ir atsakyti kaip pridera. Veide atsispindėjo skausminga intelekto įtampa… ir staiga - blyksnis! Amerikietis suvokė, kad šį tą šventa jis vis dėlto turi. Lakūnas išdidžiai nusišypsojo:
- Šventa? Žinoma, yra! „Chicago Bulls“…
Net magai nesuprato, rimtai jis pasakė ar pajuokavo.“

Apibendrinant - tai knyga, sugebanti įtraukti į savo „tikrovę“. Kai realaus gyvenimo detalės supinamos su fantastika, patikėti daug lengviau. O to ir siekiama kiekvienoje knygoje, pretenduojančioje būti pavadinta „gera“.

P.S.: jau išleista ir trečioji šios serijos knyga – „Sutemų sargyba“.

P.P.S.: o Rusijos kinoteatruose jau pradedamas rodyti filmas „Nakties sargyba“, pastatytas pagal pirmąją serijos knygą. Sprendžiant iš keletos anonso kadrų - turėtų būti įspūdingas, bent jau efektų atžvilgiu. Gal kažkada atkeliaus ir iki mūsų.