Diena, kai aš palikau savo žmoną

Pierre Vavasseur (g. 1955) romanas „Diena, kai aš palikau savo žmoną“ yra antrasis šio autoriaus kūrinys, kurį jis ryžosi pristatyti plačiajam skaitytojų ratui. Iki šios knygos pasirodymo kūrėjo pavardė man nebuvo žinoma. Tiesa, ir pati knyga pakliuvo į rankas tik prieš porą dienų, atsitiktinai užklydus į nukainotų knygų skyrelį, nors išleista ji prieš porą metų - 2003–aisiais.

Keturiasdešimtmetis Vincentas, trisdešimt aštuonerių jo tamsiaplaukė žmona Fostina bei dvidešimt aštuonerių metų Žena. Žena – Vincento meilužė. Įprastas meilės trikampis. Kol vieną dieną meilužė nusprendžia nebesitenkinti „antrosios“ vieta: Žena pareikalauja palikti Fostiną.

Vincentas taip ir padaro. Kas tai lėmė? Galbūt tai, kad pora neturėjo vaikų. Ne, greičiau tai, kad Fostina „nebeskleidžia patelės kvapo“... Gal. O Žena jauna, Žena graži, Žena mylisi aistringai, Žena... atrodo, ji užvaldo visas jo mintis.

Bet ar tikrai? Kodėl jis taip sunkiai nusimauna vestuvinį žiedą? Kodėl jo mintys laksto prisiminimų pievomis, vaizduose iškylant tai Fostinai, tai Ženai? Paprasta ir aišku: Vincentas nežino, ko nori: moters-meilužės ar moters-žmonos-mamos (tiesa, „mama“ ją vadina Žena, atseit, jei negali palikti moters ir lengvai išeiti, ji tau ne gyvenimo draugė, ji - mama). Ir vieną dieną jis visgi turi rinktis.

Visas romanas yra ne kas kita, kaip vyro – Vincento – svarstymai, kuo viena moteris pranašesnė už kitą, kuo antroji geresnė ar prastesnė už pirmąją, jausmai, abejonės, netikrumas dėl ateities ir dabarties. Retkarčiais įpinami atskiri, iškrentantys iš kontekto epizodai, tačiau ir jie galiausiai pereina į vieną didžiulį svarstymą: su kuria likti?

Tai – nepakankamai stipraus, paklydusio savyje, nesugebančio galutinai apsispręsti keturiasdešimtmečio minčių atspindys palyginti prastuose popieriaus lapuose.

Šiame romane, nors ir lengva forma, bet visgi gan taikliai atskleidžiama vyrų psichologija – paprastai ir gyvenimiškai, pasitelkiant kasdienę vadinamąją „meilės trikampio“ situaciją. Daugiau – nieko ypatingo.

Tai nėra knyga, kurią norėtųsi perskaityti dar ir dar kartą. Bet paskirti valandėlę šiai knygai galite, jei susidomėjote, kurią visgi Vincentas pasirinko. Arba jei jums patinka lengvo turinio skaitiniai prieš miegą.