Dėmėtų akių

Mindaugo Nastaravičiaus knyga „Dėmėtų akių“ – Rašytojų sąjungos leidyklos kasmetinio „Pirmosios knygos“ konkurso nugalėtoja. Konkurso istorija sena ir daugiau ar mažiau garbinga: šioje serijoje debiutavo didžioji dalis garsių ir pripažintų dabarties autorių. Tiesa, debiutavo joje ir daugybė šiandien nieko nesakančių vardų: kažkieno „paglobotų“ veikėjų ar šiaip nepiktybinių grafomanų. Sovietmečiu pradėta tradicija (susitraukusi iki dviejų knygų – prozos ir poezijos – per metus) tęsiama ir dabar. Su tom pačiom trim debiutantų kategorijom: grafomanai, konjunktūriniai „globotiniai“ ir autoriai, su tikro talento užuomazgomis. Kuriai iš jų priklauso M. Nastaravičius?

Anotacija knygoje kaip reta lakoniška: „Fragmentuotus išgyvenimus sieja etinė refleksija, buities ir būties junginys“. Ši abrakadabra skamba taip giliamintiškai, kad ją galima pritaikyti praktiškai bet kokiam žodžių kratiniui. Taigi iškart kyla įtarimas, ar tik tai nebus dar vienas bandymas „fragmentiškumu“ dangstyti paprasčiausias beprasmybes? Atgaline tvarka atvertus dar vieną lapą randame knygos redaktoriaus A. Marčėno laiminamąjį žodį: tiesa, apie pačią knygą beveik nieko nepasakoma, apsiribojama paaiškinimu ypatingai kvailiems, kad čia poezija, o bene įdomiausias dalykas čia – pastraipos pradžioje paskelbtas postmodernizmo eros galas. Taigi iš tokio profesionalaus knygos pristatymo sužinome, kad bus kažkas fragmentiško ir kad tas „kažkas“ bus poezija, o ne kalendorius, meniu ar straipsnis apie lūpdažius. Tai jau šis tas.

Bene geriausiai knygos specifiką atspindi pirmo skyriaus pavadinimas: „Dėkoti ir rašyti“. Dėkojimas čia sietinas su ontologinėmis pretenzijomis, dievoieška; rašymas – su kūrybos aktu. Šios sferos, suprantama, tarpusavyje glaudžiai susijusios – poetas pratęsia Dievo darbą: „tikri“ poetai kuria „tokį pasaulį, kurio nepabaigė kurti dievas“. Šis mesianizmas gali kelti juoką, tačiau nebekelia: juk tokia pozicija jau senokai tapo tikrų tikriausia kliše, dažnai dangstančia (ar teisinančia savo paties akyse) socialinį kūrėjo marginalumą ir kitas negandas. Be to, susidaro įspūdis, kad poetams nebeliko apie ką rašyti: aišku, yra amžinoji meilės tema, tačiau ji virto banalybe, o tūlas poetas geriau jau aprašinės fekalijų formas, nei rizikuos pasirodyti banalus (nors geriau pagalvojus – kas gali būti banaliau už fekalijas?). Todėl imamasi religinės temos: abstraktu, subjektyvu, o svarbiausia – „gilu“, „dvasinga“.

Tuo tarpu rašymą apie rašymą apskritai derėtų apibrėžti kaip onkologinę šių dienų poezijos ligą. Na kiek gi galima? Iš kur tas poreikis pasakoti apie kūrybos pradžią, kas paskatino ir įkvėpė, apie tai, kaip rašosi arba nesirašo? Šiai „universaliai“ temai M. Nastaravičius taip pat skyrė geroką dalį savo debiutinės knygos. Deja.

Ką dar čia rasime be Dievo ieškojimų, poezijos apie poeziją ir šių dalykų susiliejimo, kai „viskas yra viskas,/ kas yra poezija“? Vėlgi įprastinį kokteilį. Pirmiausia pačios įvairiausios vaikystės ir paauglystės traumos: nusižengiama Dievo priesakui nežudyti išgalabijus nuo bulvių nurinktus kolorado vabalus, vyresnio amžiaus kaimynas parodo kas ir kaip, nepavyksta kitiems vaikigaliams įrodyti savo „kietumo“ išduriant katytei akį ir pan. Kartais apie tai kalbama tragiškai, kartais „sąmojingai“:

bet tu pats pasiprašei, kad tave įstumtų į mergaičių
persirengimo kambarį – taip, prieš kūno kultūros pamoką,
tenorėjau sužinoti, kas yra kūnas, be kultūros

Kartais šių traumų aprašymai įgyja universalesnę prasmę (kaip kad minėtos katytės atveju), tačiau dažniausiai visgi tai tėra nebent giminėms ir artimiesiems įdomūs prisiminimai:

išeidavau, pasakoja sesuo, į lauką,
pasiėmęs ilgą, už mane patį dukart
ilgesnę lazdą

(saugojau ją, buvo tiesi, niekam
neleisdavau jos liesti, panaudoti meškerei,
parišti žirnių)

Kokiu tikslu visa tai turėtų skaityti pašalietis, t. y. žmogus, asmeniškai nesusijęs su autoriumi? Šie dalykai tiktų įrašui dienoraštyje, laiške, tačiau su poezija juos turbūt sieja tik trumpos eilutės.

Pats kalbėjimas knygoje itin monotoniškas: jokių eksperimentų su forma, stilistika, jokių bandymų rimuoti – vis tas pats „fragmentuotas“ ir prozinis porinimas. Kai kuriuos kūrinius (tarkim, „Paklausei, ar bijau“) galima skaityti beveik kaip novelę. Kartais akį rėžia banalybės („pameni, pažadėjom – išėjus vienam, kitam nebeliks/ ko čia būti, ir išeisim kartu, nusinuodysim, arba pro langą“), akivaizdžių dalykų deklaravimas („šitas pasaulis// didelis// veik neaprėpiamas). Anotacijoje minėtas būties ir buities junginys kartais būna per daug tiesmukas („Kita kryptimi“).

Atskirai dera paminėti dar vieną „privalomos programos“ dalį: reveransus vyresniesiems poetams. Šią funkciją čia atlieka tekstas, pavadintas „Norėtųsi“. Ypatingos vertės jis neturi – tiesiog „poetiškai“ išvardijami mėgstami poezijos „hierarchai“ (vienas jų, beje, – knygos redaktorius). Kokiais tikslais jis kurtas ir kokiais sumetimais paliktas galutiniame knygos variante – tebūnie retorinis klausimas. Šiaip M. Nastaravičiaus autoritetai gana tradiciniai „Pirmosios knygos“ debiutantams. Ir čia kyla kitas retorinis klausimas: kodėl konkurso nelaimi (arba retai laimi) įtakotieji kitokių poetų arba tie, kas apskritai nedeklaruoja savo simpatijų?

Taigi, kuriai debiutantų grupei reikėtų priskirti M. Nastaravičių? Atsakys, žinoma, tik laikas. Tačiau kalbėti apie naują, įdomų, išskirtinį balsą mūsų poezijoje vargu ar galima. Ir vėl.