Dama su vienaragiu

Skaitant šį romaną persikeli į XV amžiaus Paryžių ir Briuselį. Jei geidžiate pasinerti į viduramžių epochos aurą, siūlau perskaityti šią knygą.

Visas pasakojimas supintas į romantikos ir paslapties giją. Lyg audžiamas gobelenas prieš akis spalvingas herojų gyvenimas, paženklintas laiko tėkmės.

Nekaltųjų Mikalojus – talentingas menininkas, tapantis rūmų damoms romantiškas miniatiūras – portretus. Šis arogantiškas, pasipūtęs, mergišius gauna kilmingo karaliaus pavaldinio Jono Le Visto užsakymą – parengti eskizus gobelenams. Pirmoji pono idėja buvo gobelenuose vaizduoti mūšio lauką. Apsukrusis Nekaltųjų Mikalojus, neturėdamas patyrimo ir įkvėpimo mūšiams, pasižymintis labiau moterų portretų tapymo meistriškumu, įrodo tuščiagarbiui Jonui Le Vistui, kad geriausia mintis vaizduoti damą su vienaragiu. Tai nebuvo sudėtinga, nes ponas nori „to paties, ką užsisakė kiti. Bet tokie ir yra kilmingieji, kurių gyslomis neteka daugelio kartų kraujas – jie imituoja, o ne kuria.“

Nekaltųjų Mikalojus įsipina į Jono Le Vistos šeimos gyvenimą. Dvaro tarnaitė susilaukia nuo jo mergaitės Mykolytės. Mikalojus sutinka pono vyriausiąją dukterį Klaudiją. Jis siekia užkariauti merginą, bet jos motina Ženevjeva Nanterė apsaugo dukterį nuo mergišiaus vilionių. Meniškai vaizduojamos neįprastai sentimentalios merginimo scenos. Mikalojus pristato Ženevjevai Nanterei gobelenų mintį: „Dama gali suvilioti vienaragį. Kiekvienas gobelenas vaizduos sceną, kaip ji miške bando suvilioti jį muzika, vaišėmis ir žiedais, kol galiausiai jis padeda galvą jai į skraitą. Tai gerai žinomas siužetas.“ Nebyliai ji atskleidžia savo nevilties paslaptis. Ji jaučiasi nelaiminga vyrui pagimdžiusi tris dukteris. Išduoda savo didžiausią troškimą – „Ca c‘est mon seul desir“. Šiuos žodžius Mikalojus įaus į gobelenus. Šių dviejų moterų veidai pirmiausiai buvo užfiksuoti eskizuose.

Briuselio meistras Jurgis apsiima austi gobelenus. Labai ribotas audimo terminas, nedidelis užmokestis ir itin sudėtingas eskizas pareikalauja daug jėgų. Jausmų pasaulyje racionalus protas nublanksta. Jurgio apsisprendimas buvo nelengvas, bet neatšaukiamas – „Mes juos ausime. Nes aš niekada nemačiau tokių gražių piešinių.“ Kristina pritarė vyrui – „Jie bus mūsų gulbės giesmė“. Briuselio meistro šeima rizikuoja ir vykdo daug neteisėtų veiksmų, siekdami patenkinti Paryžiaus pono užgaidžius. Atvykęs į Briuselį Mikalojus taip žavėjosi savo darbu, kad iš pradžių net nenorėjo girdėti apie pradinio piešinio pakitimus. Taikliai aprašomi paryžiečių ir briuseliečių skirtumai.

Briuseliečiams nepriimtinas Nekaltųjų Mikalojaus triukšmingumas, impulsyvumas, arogancija. Griežta Jurgio žmona Kristina drebia menininkui tiesą: „Joks žmogus negali sukurti nieko tobulo – tai tik Viešpats galioje. Jūs ir jūsų piešiniai kupini trūkumų, kaip ir bet ko kito.“ Nekaltųjų Mikalojus Briuselyje pašiepia miesto provincialumą, tačiau čia sutinka Jurgio dukterį Eleonorą, kuri yra akla. Ji jam atskleidžia gamtos paslaptis. Jis jai atskleidžia meilės paslaptis... Šios moters veidas įamžinamas viename iš gobelenų.

Romanas kupinas lengvumo, sentimentalumo, dvelkia viduramžių dvasia. Jame kaip audžiamame gobelene meilė, aistra, gyvenimo džiaugsmas užpildo tuščius nuobodžios kasdienybės tarpus.