City

Gerbiu rašytojus, kurie nemoka nuvilti savo skaitytojų. Vienas iš jų – Alessandro Baricco. Šįkart į vieną knygą jis sudėjo tris atskiras istorijas.

Pirmoji, pgarindas kitom dviem – apie berniuką genijų vardu Gouldas, dažnai gyvenantį universitete, jo auklę Šatsi, kuri pasimylėjusi su vyru niekada su juo nemiegodavo, apie du nematomus draugus – gigantą ir nebylį, kuris šioje istorijoje pasakė daug daugiau, nei mes kartais per visą gyvenimą pasakome.

Antroji istorija – berniuko sugalvota laiką leidžiant tualete – bokso čempiono istorija. Trečioji – Šatsi vesternas apie nerimstatntį vėją, kuris sustabdė laiką.

Skaitant knygą, kartais nespėji net susivokti, kad skaitai jau kitą istoriją. Viskas labai subtiliai susiję, persipynę, o tuo pačiu atskira. Sunku paaiškinti. Gausybė veikėjų, keistų posūkių ir minčių.

Tiesą sakant, kai kurios puslapius teko skaityti po keletą kartų, nes parašyta itin sudėtingai. Tai ištraukos iš Gouldo universiteto profesorių paskaitų. Tačiau čia nėra fizikos, chemijos, užtai gali rasti vingių teoriją, pasakytų ir nepasakytų minčių raidos istorijas ir panašiai.

Žavu tai, kad paprasti dalykai šioje knygoje išties virsta genialiais, o dideli – savaime suprantamais. Rodos, į pasaulį žiūrima kitu spektru – veikėjo mirtis nėra sureikšminama, o šaligatvyje istrigęs moteriško bato kulnas virsta visu pasauliu.

Knyga pilna netikėtumų, tiesmuko paprastumo, nebanalaus humoro.

1. Gouldas ateidavo, net nepasisveikinęs atsistodavo greta profesoriaus ir įsmegdavo akis į aikštę.

2. Ilgą laiką jie nepersimesdavo nei žodžiu, nei žvilgsniu.

3. Paskui Gouldas, neatsitraukdamas akių nuo aikštės, ištardavo kažką panašaus į: „Perdavimas iš dešinės, centro puolėjas vidine dešinės kojos puse atmuša skriejantį kamuolį, pataiko tiesiai į skersinį, jis lūžta pusiau, kamuolys atsitrenkia į teisėją, nukrinta prie dešiniojo sparno žaidėjo kojų, šis spiria dešine pro pat vartų virpstą, kur gynėjas jį sulaiko ranka, o paskui paleidžia Dievui į langus“

4. Prof. Taltomaras lėtai išsiimdavo iš burnos cigaretę ir nukratydavo įsivaizduojamus pelenus. Paskui išspjaudavo tabago trupinius ir suniurnėdavo: „Varžybos sustabdomos, kol bus pakeistas skersinis, paskui šeimininkų klubui skiriama bauda dėl neprižiūrėtos aikštės“.

5. Paskui kurį laiką tylėdami strebėdavo aikštę.

6. Tada Gouldas ištardavo „Ačiū, Profesoriau“ ir nueidavo.

7. Prof. Taltomaras sumurmėdavo nepasisukdamas „Laikykis sūnau”.

Taip atsitikdavo kartą per savaitę.

Labiausiai mane pribloškė sakinys iš rašytojo padėkos savo artimiesiems:

Buvome tokie vargšai, kad per Kalėdas mano senis išeidavo iš namų, iššaudavo į orą, o paskui grįždavo ir ištardavo: apgailestauju, Kalėdų Senelis nusišovė.

Tokia tiesa. Neiškreiptą Alessandro dovanoja ją Jums.