City

Pats Baricco šią knygą laiko geriausiu savo darbu. Galbūt ji neturi tokio emocinio užtaiso kaip „Šilkas” ar „Novečentas”. Tačiau, Baricco stilius yra ir čia gerai atpažįstamas.

Visų pirma, tai veikėjai. Keistuoliai, o tokius jis mėgsta, apie tokius jis rašo. Mergina su užrašu „Apsaugokim Žemės planetą nuo lakuotų kojų nagų” ant geltono krepšio — primenanti Merę Popins iš mano vaikystės filmo; jos auklėtinis Gouldas, mažasis genijus, ir jo išgalvoti draugai, Dyzelis ir Pumerangas, tai tik keletas, galima taip vardinti ir vardinti, jų čia begalės, ir tai būtent jie visi suteikia šiai knygai magiško prieskonio.

Dar – pats rašymo stilius. Glaudūs dialogai.

— Gouldai?
— Taip.
— Kodėl tau vonioje tiesiog nepasimasturbavus, kaip daro kiti berniukai?
— Aš tai darau lovoje, ten patogiau.
— Teisingai.

Neįtikėtinos istorijos. Ypač tos iš vesterniškojo City kvartalo. O, ten galima prisiklausyti visko. Net ir apie tai, kad laikas sustojo. Baricco „mieste” viskas įmanoma, patikėkit.

Subtilus jumoras.

— Profesoriau, jūs turite automobilį?
— Turėjau.
— Gaila.
— Tiksliau, jį turėjo mano brolis.
— Pasitaiko.
— Turėti brolį?
— Irgi.
— Tiesą pasakius, man pasitaikė tris kartus. O jums?
— Ne, man nė karto nepasitaikė.
— Apgailestauju.

Ir dar — išmintis. Turbūt tai knygą padaro Knyga.

Viskas būtų daug paprasčiau, jei niekas tau nebūtų įkalęs tos istorijos, kad reikia kažko siekti, jei tave būtų išmokę jaustis laimingai nesijudinant iš vietos. Visos tos istorijos apie tavo kelią. Surasti tavo kelią. Eiti savo keliu. O gal mes sukurti gyventi aikštėje ar miesto parke ir ten praleisti visą savo gyvenimą, gal mes esame kryžkelė, pasauliui reikia, kad mes stovėtume vietoje, būtų katastrofa, jei staiga nueitume savo keliu... Kokiu keliu? Tegul kiti bus keliai, o aš esu aikštė, aš niekur nevedu, aš esu vieta.

Tiek apie Baricco stilių. Parašiau apie jį tiek daug todėl, kad iš tikrųjų sunku apibūdint, apie ką yra ši knyga. Apie miestą? Ne, mūsų miestai ne tokie, kaip City. Apie vaikystę? Ne. Mūsų vaikystės ne tokios, kaip Gouldo. Mūsų tėvai ne tokie kaip jo. Ir mums niekas nesako, kad  ateityje gausim Nobelio premiją. Tačiau — ir mūsų gyvenimas galėtų būti toks kitoks. Jei retkarčiais sustotume aikštėje. Ir neieškotume savo kelio — jo galbūt visai nėra. Ir, mato Dievas, tai yra gerai.