Būtybė

Iki to pirmadienio Robertas Smitas buvo paprastas paauglys. Ir jo vizitas į ligoninę turėjo būti tik dėl įprastinės endoskopijos – nieko rimto, nieko sudėtingo.

Tačiau po narkozės Robertas prabunda apsuptas ginkluotų žmonių kažkokiame rūsyje. Prapjautu pilvu. Jo viduje jie rado tai, ko nebūna pas žmones.

Robertui pasiseka pabėgti, tačiau nuo šiol jo gyvenimas ir tebus tik bėgimas. Stotys, traukiniai, viešbučiai, mėtomi pėdsakai ir persekiotojai. Ir paslaptis – kas yra mano viduje? Kas aš esu?

Viešbučio kambaryje Robertas prasipjauna sau pilvą ir pats išvysta tai, ko neturi kiti žmonės. Kažkokį metalą ar plastiką savo viduje. Bet tai yra jo dalis. Tai yra jis pats.

Bet Robertas nebežino, kas jis toks. Ir nebežino, kuo gali pasitikėti. Tačiau prisimena vieną žmogų Londone, kuris galėtų jam pagelbėti. Tai Edė. Mergina, padirbinėjanti dokumentus. Ir šiaip – žinanti, kaip prasisukti.

Ir Edė gelbsti Robertą. Iš pradžių – nelabai noriai, bet į ją nutaikytas pistoletas paveikia labai įtikinamai. Taip dviejų jaunų žmonių, iki tol menkai pažinojusių vienas kitą, likimai susipina į vieną bendrą. Roberto problemos tampa ir Edės problemomis. Tačiau Robertas nėra visiškai atviras su Ede. Jį vis neramina nuolatinė grėsmė būti sučiuptam ir klausimas, kas jis toks yra.

Taigi, „kas aš esu“ – vienas seniausių filosofinių klausimų, neduodantis ramybės ir Robertui. Tačiau jau kiek kitokia prasme. Kas tie žmonės, buvę rūsyje, ir kodėl jie mane persekioja? Ar visas mano gyvenimas, kurį gyvenau, ar bent jau maniau gyvenęs iki šiol, buvo tikras, ar viskas buvo surežisuota? Kas tas daiktas, esantis mano viduje? Ar aš žmogus? Jei ne, tai ko reikia, kad toks būčiau?

Robertas analizuoja savo potyrius, mėgindamas įtikinti save, kad visa tai, ką jaučia jis, jaučia ir kiekvienas kitas žmogus. Galiausiai prieina prie išvados, kad nei vienas negali būti tikras dėl to, kas jis ar ji yra – mes tik manome, kad turim širdį, plaučius, skrandį ir kitus organus, bet nesame to matę savo akimis. Todėl niekada negalime būti įsitikinę. Gal tokių kaip Robertas – ne vienas ir ne dvidešimt.

Nors Robertas nuolat primena, kad tai, kas vyksta, deja, ne filmas, o šlykšti tikrovė, romanas vis tik labai primena įtemptą trilerį. Tačiau be įprastinės formulės „šaudo – gaudo“, čia dar yra nuolatinis, galbūt net amžinas bėgimas. Bėgimas ne tiek nuo persekiotojų, kiek nuo savęs. Arba – savęs link.