Būtieji kartiniai

Aido Marčėno eilėraščiais, juo pačiu, jo rašymais ir kalbėjimais domimasi, apie jo knygas parašoma daug recenzijų, jis tapęs daugybės kritikos straipsnių ir pokalbių apie literatūrą personažu.

Manau, kad jo nepoezijos knyga „Būtieji kartiniai“ (paantraštė: „apžvalgos, įžvalgos, peržvalgos“) sulauks atsiliepimų net daugiau negu poezijos rinkiniai. Antai Algimantas Baltakis, išleidęs dienoraščių knygą „Gimiau pačiu laiku“, neseniai pasiguodė (pasigyrė), kad šia jo knyga žurnalistai susidomėjo daug labiau negu eilėraščiais – pagrindiniu kūrybos žanru. Žmonėms, suvokiantiems šiandieninės mūsų visuomenės būvį, viskas čia turėtų būti savaime aišku.

Kai įsivaizduoji, kad apie knygą rašys daug kas, – vienam žmogui recenziją rašyti lengviau. Nebūtina siekti „išsamumo“. Ko tu nepasakei, – kiti pasakys. Iš anksto jautiesi esąs vienas choristų. Šitas choristas išsiskirs nebent tuo, kad iš knygos pradžios straipsnio „Autoriaus žodis: Ataidai“ pacituos tik vieną sakinį: „Tėveli, Būtuosius kartinius skiriu Tau.“ Čia nieko bendra su literatūra, čia tik etika (A. Marčėno tėvas mirė pernai), taigi iš tiesų literatūra, gyvenimas.

A. Marčėnas, be kitų gabumų, turi gebėjimą pavadinti knygą ir jos skyrius. Unikaliai supindamas rimtas prasmes ir žaismę (anksčiau šitai mokėjo Romualdas Granauskas). Būtieji kartiniai yra pras­mingas knygos vardas. Jos skyrių vardai Apžvalgos (periodikoje spausdintos literatūros apžvalgos), Įžvalgos (čia, trumpai nevykusiai sakant, yra straipsniai), Peržvalgos (kolegų pokalbiai su A. Marčėnu), traukiantys savo paprastumu, turi žvelgimo, įsižiūrėjimo reikšminę šaknį.

A. Marčėno literatūros kritikos metodą galima apibrėžti jo eilėraščio „Į akis“ žodžiais:

žiūrėti ilgai
į akis ligi svetimo skausmo

Knyga didelė, daugiau kaip 400 puslapių. Didžiąją dalį, tris ketvirtadalius, sudaro literatūros apžvalgos: rašiniai apie spaudoje skelbiamus naujausius kūrinius. Šias apžvalgas A. Marčėnas rašė nuo 1993 m. vidurio iki 2001 m. gegužės, jos spausdintos „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“. Tai sunkus žanras, labai reikalingas literatūros sveikatai, reikia ieškoti milijonieriaus, kuris deramai mokėtų kamikadzėms apžvalgininkams. Perskaityk kalną, pasirink, pasakyk trumpai, surask rašinio giją. Esu tą daręs, žinau. Baisiausias dalykas yra prastų arba tavęs nedominančių tekstų privalomas skaitymas. Jis trikdo receptorius, be kita ko.

Turėtume prisiminti nemažą būrelį rašytojų, rašiusių spaudoje skelbiamos literatūros apžvalgas („Literatūroje ir mene“ ilgokai vadintas mozaikomis). Turėtų būti įsidėmėtas tūlo polinkis taikingai pagražbyliauti, paminėti svarbesnes publikacijas vaizdingo ekspromto kalba. Vertinimo apylanka. Apžvalgininkas A. Marčėnas nedvejodamas imasi klasikinės kritiko užduoties – vertina, sako, kas yra kas. Rašytojo sėkmes ir nesėkmes sveria paisydamas ne tiek bendrojo literatūros konteksto, kiek savo paties kaip rašytojo jau atsiskleidusių galimybių. Jo komplimentai dažnai skiriami S. Gedai, V. P. Bložei, T. Venclovai, G. Beresnevičiui, A. Šlepikui, G. Grajauskui, Š. Šimulynui (žinoma, tai priklausė nuo apžvalgų rašymo laiku skelbtų publikacijų). Ką dažniausiai kritikuoja? Standartus, moralizavimus, „operinius“ dialogus, nuobodybes, pasenusį stilių. Tarkim, J. Mikelinsko kūryboje. Skaitytojams ir literatūros tyrinėtojams neabejotinai svarbūs A. Marčėno posakiai, susiję su asmenišku kolegų pažinimu („ramiai dudena“ –­ čia apie V. Kukulą). Svarbūs –­ retrospektyviai žiūrint – A. Marčėno pataikymai atpažinti tikrus talentus iš jauniausiųjų. Familiarus kalbėjimas jo apžvalgose prigyja net geriau nei poezijoje. Kaip ir gebėjimai smagiai pajuokauti. Net ir rizikingai. Štai apie Marką Zingerį: „Romano „Aplink fontaną...“ ištrauką sausio „Kultūros baruose“ nutylėjau, pabijojau, kad autorius neemigruotų, – tada prarastume veik paskutinį neįslaptintą lietuvių literatūros žydą“ (p. 122). Pokštai prasideda nuo apžvalgų antraščių – „Kalėdinės nuolaidos“, „Rugsėjis be dantų“, „Lapkritika“... Pajuokaujama kalbant apie pačiam svarbias nuostatas, pavyzdžiui: „Netikiu nei į Dievą, nei į žmogų, nei į žodį. Bet kartu jie man yra šv. Trejybė – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Ir šioje jungtyje tikiu ir į Dievą, ir į žmogų, ir į žodį. Ir tai yra poezija, ir ji yra visur, ir ji išgelbės pasaulį, t. y. tave, rašytojau“ (p. 13).

Vaikštynės rimtumo ir žaismės pari­biais – vienas žaviausių A. Marčėno eseistikos ypatumų. Tokio svingavimo būna ir jo atsakymuose į kalbintojų klausimus. Paklaustas, ką pasiimtų į negyvenamą salą, atsako – užrašų knygelę. Ir toliau: „Tada į tą užrašų knygelę pasiimčiau negyvenamą salą“ („Lietuvos ryto“ „Mūzų malūnas“, 2006 10 17, p. 2). Prabyla džiazistas, pasirengęs šauniai improvizuoti. Supinantis tiesą ir abejonę, atpažįstamą motyvą ir visai naują, susimąstymą ir pasišaipymą iš intelektinio snobizmo. Štai vieno renginio organizatorių įkalbėtas parašė „Poetų sambūrio „Placdarmas–2005“ kapeliono komunikatą“: „(…) iš visų tautų aš labiausiai nemyliu lietuvių. Didžiuojuosi savo gėda, kad esu lietuvis. Esu peraugęs idiotas su krepšinio kamuoliu. Debilas paklaikusioje minioje, o mūsų Dievas yra Ednis (...). Dar paprasčiau pasakyti: tie žmonės, kuriuos myliu, yra lietuviai. Pavyzdžiui, pusseserė (kalbama apie Nomedą Marčėnaitę, TV laidų vedėją – V. S.), kurią myli lietuviai, kurių nemyliu. Mano pusseserė kas dieną mums kalba per televizorių. Mano pusseserė labai graži ant celofaninių žurnalų viršelių (...). Taip, ji mano pusseserė, atsakau aš ir staiga tampu labai įžymus ir svarbus. Mano pusseserė yra beveik Ednis“ (p. 327–328).

Esė „Broliai Kristuje“ pati pradžia: „Ne vien į tave, šunie. Ir į poeziją, kaip į bet kurį spontanišką gyvybės pasireiškimą, žiūriu nerimtai, bet pagarbiai. Žiūrėti rimtai, bet nepagarbiai, – požiūris, kurį tikriausiai suponuoja ateizmas“ (p. 320).
iliustracija

Ir didelė šios esė atkarpa. Su žmones traukiančiais biografiniais patiekalais ir įspūdingu minties slydimu – tarp pirmos ir antros pastraipos: „Kai negeriu, o kas nors primygtinai siūlo, jau išmanau, ką atsakyti. Iš pradžių mėginau visaip išsisukinėti, meluodamas, jog vartoju vaistus, kurių negalima maišyti su alkoholiu, arba – tą draudžia mano, kaip sufijaus, religiniai įsitikinimai etc. Menkai padėdavo. Gėda yra meluoti, todėl gan greitai išmokau sakyti tiesą, kuri, kad ir karti, pasirodo, daug naudingesnė, nes susigėrimo entuziastas tuoj atšokdavo – kaip nusvilintas. Esu alkoholikas – sakydavau. Negeriu, nes esu alkoholikas.

Esu poetas, todėl nerašau eilių. Cocteau Orfėjas, anapusinio tribunolo paklaustas, kokia jo profesija, atšovė – poetas. Čia užrašyta „rašytojas“, – sako. Diskusija: kuo skiriasi poetas nuo rašytojo? Poetas – tai toks rašytojas, kuris nerašo, –­ išsprendžia Orfėjo Mirtis“ (p. 324).

Grįžkime prie apžvalgų. Sąmojingas jų leitmotyvas – esu auka, nes turiu viską perskaityti (analizuojamus autorius, be abejo, tai žeidžia). Puikiausiai prisimenu, kas erzindavo A. Marčėno apžvalgose, –­ beletristiški pasiguodimai dėl kritikuojamųjų reakcijos. Guosdavosi daug. Tada manydavau sau: jeigu jau ryžaisi vertinti, reikštis kaip kritikas, turi su tais reagavimais susitaikyti kaip su savaime suprantamu dalyku (tokia kritiko dalia). Dabar, skaitydamas visas apžvalgas iš naujo, pagalvojau, kad tie pasiguodimai yra labiau meninė figūra – „įsirašymas“, savęs „užsukimas“, tam tikras flirtas su kolegomis ir skaitytojais. Yda, bet suprantama, simpatinga, kurianti draugiško dialogo konvenciją.

Kritikas A. Marčėnas linkęs pasikliauti menine intuicija, patirtu įspūdžiu. Įpina į margą apžvalgos audinį kolegų sambūriuose girdėtų įspūdžių (ir rimtų, ir žiburiuojančių cechiniais pajuokavimais), inteligentijos gyvenimo paveikslėlių. Nėra įsikibęs vieno kurio analizės metodo, bet su ryškiausių teoretikų (literatūros, filosofijos) darbais susipažinęs, patinkančius cituoja. Paprastai tiesiog išreiškia savo įspūdį (bet, kaip minėta, su aiškaus vertinimo žodžiais ir intonacijomis), kartais krypsta į interpretaciją, įtraukiančią ir rašytojo kūrybos visumą, ir socialinę aplinką, ir cecho žinias. Yra socialinės aplinkos ir socialinio laiko štrichų, tarkim, gailestavimų dėl to, kad inteligentija stumiama į „naujos visuomenės“ pakraštį.

A. Marčėnas neturi polinkio primesti literatūrai pažintinių ar didaktinių misijų, suvokia ją kaip savaime vertą kūrybos reiškinį. Literatūra turinti priimti pasaulį tokį, koks jis yra, ir apsieiti be įsivaizdavimų, kad gali jį pakeisti. (Jo paties poezijoje šios intencijos esama, bet ji nėra brukama.) Ji turinti veikti pasaulį pačiu savo buvimu.

Apžvalgas turėtume suvokti kaip ypatingą A. Marčėno kūrybinės saviraiškos sritį. Dabar jau nėra svarbu, ar jis jas rašė prikalbintas, ar sutikimas tą daryti sukibo su asmeniškomis intencijomis.

„Įžvalgų“ ir „Peržvalgų“ tekstai – kas kita. Straipsnių, kalbų, atsakymų į klausimus savaime atsiranda kiekvieno aktyvesnio rašytojo gyvenime. Svarbiausias „Įžvalgų“ straipsnis yra „Lietuvių poezijos seržantai“, parengtas pagal 1992 m. pasakytą kalbą Čikagoje. Svarbiausias jis dėl to, kad čia A. Marčėnas vertina savo generaciją, „daugmaž šešiasdešimtųjų metų gimimo poetus“, „paskutiniuosius debiutantus sovietinėje lietuvių poezijoje“. Pabrėžia šias ypatybes: antikonformizmas, estetinis maksimalizmas, dvasinės tėvynės regėjimas. Kūrybai pašauktas ir šitai suvokiantis žmogus eina ne švytinčiu tiltu aukštyn, eina jis per savo sąmonės ir gyvenimo aplinkybių brūzgynus. A. Marčėno karta – ir per destrukciją, harmonijos stygių, abejingumą, buvusį gyvenimo norma (žodžiai iš to straipsnio). Viena kalbos apie seržantus atkarpa: „Mūsų nebepatenkino vyravusi nuomonė, jog reikia aukoti kai kurias moralines nuostatas, kad vėliau galėtum k a ž k ą padaryti. O stoti į atvirą konfrontaciją su sistema nebeturėjome nei jėgų, nei tikėjimo – čia gražiai pasidarbavo visi nusmegeninimo mechanizmai“ (p. 292).

Taip turbūt užsiminta apie Just. Marcinkevičiaus kartos taktiką. Apie misiją, kuri įvykdyta ir suvokta, su kuria kažkas vis dėlto atėjo. Ir jaunesniųjų balsu ištarta –­ nebepatenkina. Kartu pripažinta: atvirai pasipriešinti stigo jėgų, sistema atbukina. Gelbėjo išlikęs tikėjimas pačia kūryba, pašaukimu.

Skaitant antrą skyrių savaime formuluojasi išvada, kirbėjusi nuo knygos skaitymo pradžios: A. Marčėnas moka ir prozos meną. Čia joks skatinimas imtis romano, čia konstatavimas, kad šitą gebėjimą jis jau realizuoja. Tekstai, apibendrinti antraštės „Iš naktiraščio“, aiškiausiai tą sako. Kas rimčiau domėtųsi prozos ir poezijos apytaka, galėtų sugretinti A. Marčėno etiudą „Initiatio“ (p. 313) ir jo eilėraštį „Gulbės“ (rinktinė „Eilinė“, p. 320).

Iš pokalbių, spausdinamų skyriuje „Peržvalgos“, irgi išskirčiau svarbiausiąjį – „Tarp sapno ir išminties ženklų“ (kalbina Jūratė Baranova). Nė vieno pokalbio arba kalbintojo tikrai nepeikčiau, tarkim, Liudvikas Jakimavičius puikiai pataikė sumanęs paklausinėti apie vaikystę, Sigitas Parulskis išpešė daug „laboratorinių“ prisipažinimų, tačiau filosofės J. Baranovos klausimai buvo kaip tik tie, kurie „pasiūlė“ A. Marčėnui atskleisti pamatinius pasaulėjautos ir kūrybos principus. Dabar yra trys šaltiniai poetui A. Marčėnui pažinti. Pirmas – visa jo kūryba (neaprėpiama tinginiams). Antras –­ jo sonetų vainikų ciklas „Metrikai“ su autokomentarais. Trečias – čia pagirtasis pokalbis.

Užteks. Ne, dar štai kas.

Knygos viršelyje ir antraštiniame puslapyje autoriaus vardas ir pavardė užrašyti taip, kad atsiranda dar vienas žodelis, jungtukas. Vardas užrašytas su pasvira I, pavardė – su pasvira R. Nežinau, kas tą sugalvojo, o gal tik aš išgalvojau, bet galima perskaityti taip: Aidas Marčėnas ir Būtieji kartiniai. Ar dėl to atsiranda kokia nors reikšmė? Na, kaipgi. Reikšmių sukuria net ir korektūros klaidos. Po viena apžvalga 81 puslapyje parašyta tokia data: 19976, sausio 18. Būsimieji kartiniai.