Būtieji kartiniai

Aidas Marčėnas gimė 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune. Nuo 1964 metų gyvena Vilniuje. Baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą, porą metų mokėsi Vilniaus Konservatorijoje (dabar - Muzikos ir teatro akademija) televizijos režisūros. 1982-aisiais nusprendė tapti poetu; juo jaučiasi ligi šiol. Su papeikimu baigė Vilniaus senamiesčio universitetus. Jaunystėje retsykiais dirbo tik iš pirmo žvilgsnio atsitiktinius darbus: apšvietėjas Akademiniame operos ir baleto teatre, gaisrininkas Akademiniame dramos teatre, sargas autoservise, kūrikas Vilniaus universiteto botanikos sode, prekiniais traukiniais lydėjo karves į Vidurinę Aziją, kirto bei sodino medžius ir t.t.., ir pan. Sovietinės darbo knygelės grafoje „profesija“ įrašyta – pakuotojas. Išleido kelias (dešimties link) poezijos knygas. 2000 m. Aidui Marčėnui paskirta Nacionalinė premija už „klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę“.

„Būtieji kartiniai“ - pirmoji Aido Marčėno prozos knyga. Knyga vientisa, nors jungia skirtingų žanrų tekstus. „Apžvalgose“, kuriose sekama literatūros tėkmė, rašančiojo žvilgsnis nukreiptas į tai, kas ateina iš „kitapus“ esančios patirties, - į bendrąjį kultūros foną.

„Įžvalgose“ autoriaus rašymas „suminkštėja“, tampa intymesnis, kalbama aš vardu.

„Peržvalgos“ šiuos abu žvilgsnius (į išorę ir į vidų) sujungia bendra refleksija – kūrybos prigimties, jos sąsajų su autoriaus asmenine patirtimi, poezijos tapsmo, jos prigimties apmąstymu.

„Du tūkstančiai septintųjų metų šaltą vasario dieną, dalį bibliotekos iš Vilniaus pargabenus į Palangą, bogindamas į palėpę trečiajame namo aukšte septynioliktą pilną nelabai kam bereikalingų knygų lentyną, supratau: knyga yra nuostabus, vienas didžiausių žmonijos išradimų. Vienas idiotiškiausių žmonijos išradimų – knygos...

Štai dar viena knyga, viena iš milijardų. Kaip ir dera rimtoms knygoms, ji sudėta iš trijų dalių. Pirmoje, stambiausioje – literatūros apžvalgos, kurias gal dešimtmetį periodiškai rašiau „Literatūrai ir menui“ bei „Šiaurės Atėnams“. Labai įdomų ir labai prasmingą lietuvių literatūrai dešimtmetį, kai literatūra Lietuvoje buvo beveik nereikalinga. Kai kartais tiems, kuriems ji rūpėjo, rodėsi, kad literatūroje nebėra Lietuvos. O kartias dingojosi, kad Lietuvoje nebėra literatūros. Antroje dalyje, pavadintoje įžvalgos – fragmentai priverstinės eseistikos, labiau iš sapno gyvenime bei gyvenimo sapne nei iš literatūrinių ambicijų. Trečioji knygos dalis – peržvalgos. Žymių žmonių interviu su manimi – mylimu ir vienatiniu... Kaip geriausiame lietuviškame anekdote. Perfrazuojant: „Jonai, už kluono Petras tavo žmoną apžvelgia!“ „Anokios ten įžvalgos. Pareis namo – vis tiek peržvelgti reikės...“

Aidas Marčėnas