Brudenis

Jolitos Skablauskaitės kūryba lietuvių literatūros „miestelyje“ išsiskiria mįslinga architektūra ir originaliu interjeru. Tai, be abejonės, intriguoja. Masina rašytojos romanų pasaulyje vešintis fantastiškumas, netvarūs personažų pavidalai ir tikroviškumo matu nematuojami veikėjų gyvenimų siužetai. Tačiau monotoniškai žaižaruojantis peizažas vargina; spalvų, formų, deformacijų, žodžių gausa atbukina dėmesį ir žadina ilgesį labiau suvaldytos literatūros (pavyzdžiui, Boriso Viano romano „Dienų puta“). Naujausias rašytojos romanas „Brudenis“* į skaitytojo sąmonę skverbiasi tokia pat marga, „boschiška“ stilistika, su tokia susipažinome skaitydami romanus „Kitas kraujas“ (2002), „Septyniadangė erdvė“ (2004) ar kurį kitą tekstą. Atrodo, kad kiekviena eilute rašytoja bando pranokti ne tik save, bet ir kiekvieną anksčiau užfiksuotą vaizdą ar mintį. Siekis viską išreikšti kuo įspūdingesniais regimaisiais paveikslais verčia pasvarstyti apie J. Skablauskaitės kūrybai būdingą minties atrofiją, apie mąstymo vizualiniais vaizdiniais (ne)efektyvumą.

Romano veikėjai gyvena kažkur tarp nakties ir dienos, gamtos ir civilizacijos, sapno ir būdravimo, gyvenimo ir mirties. Jie vienaip ar kitaip paženklinti kitoniškumo ženklu, yra alogiški, simboliški, kamuojami prieštaringų jausmų. Chimeriškame romano pasaulyje šmirinėja „kiškiaveidžiai vaikai“, agatyrsai, narkomanai; atliekami vudu ritualai, santykiaujama su demonais, keliamos orgijos. Vis dėlto keisti dalykai vienas kito kaimynystėje taip supanašėja, kad tampa savitiksliais vaizdais ir vaizdiniais, skirtais prie pačių smarkiausių dirgiklių pratusiems skaitytojams.

Pagrindinis romano tonas, keista viską apimanti atmosfera – melancholija. Kankinamas kaltės, kad mylisi su seserimi, regintis „neįmanomus dalykus“ Brudenis savo kūryba mėgina sutaurinti išprovokuotų „griaunančiųjų, destruktyviųjų jėgų protrūkį“. Kūryba jam iš dalies atlieka terapinį poveikį: „Kompiuteriui atveria savo juodąją pusę, atsikrato košmariškų istorijų, šiurpulingos naštos, vis po truputį, po truputį...“ (p. 25). Tobulais demoniškais eilėraščiais naktimis prasiveržianti Kordelijos lunarinė prigimtis neišvaduoja jos nuo aistros naikinti, žudyti, keršyti, nes žudymas – Kordelijos laisvė: „Aš ištrūkau į laisvę. Jaučiausi nepaprastai gerai. Taip būna po kiekvienos žmogžudystės. Išsilaisvinu. O paskui viskas vėl prasideda iš naujo; ta jėga neapsakomai stipri, niekas nuo manęs pačios nepriklauso. Aš tik labai noriu būti laisvėje“ (p. 145).

Romane nestinga iškart į akis krintančių laikinumo apraiškų: itin smarkaus juslingumo, kūno irimo, kraujo, gleivių, žaizdų... Kas yra tarp grožio ir bjaurumo, gyvybingumo ir mirties, rašytojai ir jos personažams, atrodo, nerūpi. Rašytoja tarsi įgyvendina kažkokį sentimentalų poreikį aprengti sielą juodu drabužiu. Gyvenimo džiaugsmo, pasitikėjimo savimi neskelbia ir Jovasė bei Mauda – jos nėra kūrėjos, bet gyvena šalia jų ir yra tarsi jų „antrosios pusės“: Jovasė – Brudenio sesuo, mylimoji; Mauda – Kordelijos motina, jos „konkurentė“. Šios dvi moterys – aistringos, kūniškos, seksualios, fatališkos, skirtingos (Mauda – „mėsinga“, skleidžianti aitrų smarsą, Jovasė – it gėlė), bet irgi daugiau ar mažiau „dirba“ tą niūrų dvasinį darbą, kurį lemta vainikuoti mirčiai. Po mirties telieka atmintis ir kažkada turėtas vardas. Gal būtent dėl šios priežasties Brudenis yra itin dėmesingas vardams, jų galiai, kuria jam pačiam lemta įsitikinti: „Vietoj pinigų ant suodžiais apėjusios sienos pirštu užrašė savo vardą: BRUDENNEN. Priėjo visi, perskaitė, pagarbiai nusilenkė, paprašė su jais išgert dar vieną stiklą vyno“ (p. 218).

Fantastiškumo fenomenas J. Skablauskaitės romane gimsta ne kaip „intelekto konstrukcija“ (Borgeso kūryba), ne kaip „liguistos sąmonės rezultatas“ (Kortasaras) ar „kolektyvinės mitologizuotos sąmonės reiškinys“ (Marquezas). Fantastiškumo atmosferą sukuria kraštutinumai ir kontrastai, leidžiantys skaitytojui vienu metu jausti ir rožių, ir kraujo kvapą. Fantastiškumą formuoja veikėjų anatomijos ir fiziologijos patologija, neramūs personažų sapnai, mistifikuotos būtybės, ornamentuota kalba. Pagaliau fantastiškumas randasi iš nuolatinio, nepaliaujamo virsmo, kai bet kuris, rodos, baigtinis objektas transformuojasi arba skyla į vis naujas struktūras: realybė įsilieja į sapnus, sapnai užvaldo gyvenimą; veikėjų aistringumas meilę paverčia tuščia sąvoka, veiksmams suteikia barbariškumo ir vėlei sugrąžina, anot Regimanto Tamošaičio, į „trapiomis moteriškomis emocijomis pulsuojantį pasaulį“.

Dėl dekoratyvaus stiliaus, vaizdumo, veiksmo erdvės ir veikėjų poelgių egzotikos tikriausiai nebūtų per drąsu šį romaną pavadinti „estetizmo romanu“. Bet nevaldomas šlitinėjimas sąmonės ir nesąmonės paribiais, gilesnių konfliktų, filosofinių apibendrinimų stoka, rašytojos neatsargus žaidimas intonacijomis, naujadarais, palyginimais romaną gerokai suprimityvina.

Už žodžiais tapomų romano paveikslų dažniausiai nebelieka nenusakomybės, todėl tekstas „veikia“ tik tol, kol yra skaitomas. Persotintoje atmosferoje tikroji įtampa netveria, intriga išblėsta.