Brudenis

Jolita Skablauskaitė – viena iš nedaugelio lietuvių autorių, kurią būtų galima pavadinti „vaizdo tapytoja“ (ne aprašinėtoja!): sodriomis, taupiomis ir tik jai būdingomis žodžio spalvomis ji geba sukurti nepamirštamą sakinio paveikslą ir suteikti jam pirmapradžio, gaivališko, o neretai – ir tragiško grožio nuojautą. Jos kūrinių siužetus neretai sunkoka atsiminti – bet neįmanoma pamiršti spalvos. Spalva kuria J. Skablauskaitės literatūrinių kūrinių personažus, jų aplinką, inspiruoja poelgius ir netgi, sakyčiau, nulemia likimą, o gaivališka tapytojos intuicija suformuoja tuos siužeto vingius, kuriuos galime pavadinti „neišsipildančia meile“, „neįmanomais ryšiais“, „egzotiška aistra“ ir panašiai. Ankstesniame autorės romane „Kitas kraujas“ vaizduota mėlynakraujė Gudula, moteris – driežė („Tu šaltaodė, ir tavo kraujas mėlynesnis už bet kurios jūros vandenį“, p. 133) – tipiška J. Skablauskaitės kūrinių veikėja, kurios beveik niekas nesieja su žemiškąja realybe – nei meilė, nei šeima, nei garbėtroška. Kito kraujo simbolis iškyla kaip ryškus, aristokratiškas atskirties ženklas, liudijantis ne tik kitą būtį, bet ir absoliučią vienatvę.

Tokių kitabūtiškumo, atskirties paralelių esama ir naujame J. Skablauskaitės romane „Brudenis“: mėlyna spalva ir čia atlieka negailestingą tikrovės padalintojos vaidmenį. Gildanti, šalta genialumo, aristokratiškos vienatvės žymė, išnykusios civilizacijos užuomina, somnambuliškos kūrybos ženklas, „absurdiško grožio gaivalas“ (p.134). Spalva, kuri „stumia“ nuo savęs visas kitas spalvas ir atspalvius.

Bene įdomiausia tai, kaip romane vaizduojami du pagrindiniai personažai, Brudenis ir Kordelija – rašytojas ir poetė, senovės prūsų palikuonimi save laikąs žmogus ir somnambulė demono apsėstoji. Jie turėtų įkūnyti priešingus polius, bet, pažymėti mėlynos spalvos ženklu, veikiau sudaro keistą jungtį. Brudenis – mėlynai dažantis plaukus ir kūną (ir tuo tarsi „nusiperkantis“ senovės genties aristokratiškumą), Kordelija – „kraupaus“ žydrumo akimis, savo kitoniškumą semianti iš stichijų ir demonų pasaulio. Brudeniui duota suvokti ir įvertinti žodžio galią, Kordelijai – būti impulsyvia šio žodžio perdavėja. Abu juos vienija intuityvus kūrybos gaivalas ir skiria etinis jo suvokimas: posakis, kad „griaunančioji galia išlaisvina kuriančiąją“ (p. 149), yra artimesnis ne žmogaus ir Dievo, bet žmogaus ir demono santykiams, realybei, kurioje nėra moralinių normų ir įstatymų. (Brudenis rašo siaubo apsakymus, o Kordelija „kuria“ juos tikrovėje, kaip kūrybos instrumentus pasitelkdama žudikus ir visuomenės padugnes.)

Destrukcija, pateikiama kaip kūrybos procesas, – simptomiškas reiškinys ne tik dabartinėje kultūroje, atstovaujančioje įvairioms meno sritims, bet egzistuoja ir kaip istorinė dilema, įsikūnijanti labiausiai matomoje visuomenės veikloje – politikoje. Užtenka prisiminti įvairaus laikotarpio tironų menines aspiracijas, pavirtusias destruktyvia veikla (Hitlerio paveikslai neturėjo jokios meninės vertės, bet šio tirono sukurtuose konclageriuose iš žmogaus odos darytos rankinės šiurpino savo demonišku „meniškumu“). Iškreiptų vertybių pasaulyje ir menas yra iškreipiamas: mūsų realybė neretai paliudija, kad kūrybingumą imama sieti ne su dieviškuoju, o veikiau su demoniškuoju pradu, pamirštant, pasak J. Miltono, kad šėtonas tėra mėgdžiotojas ir imitatorius. Tai, ką sukuria Dievas, jisai sugadina. Toks „gadinantis“ kūrybiškumas būdingas žmonijos istorijai.

J. Skablauskaitė nepriešina savo veikėjų, nesukuria dviejų atskirų stovyklų – sakyčiau, ji netgi ieško tarpininkų, taikytojų. Kitos dvi ryškios romano veikėjos (ryškios vėlgi savo spalvos traktuote!..) yra Mauda (siejama su „karšta, garuojančia skerdiena“ ir nepakeliamu, „tragišku“ kvapu) ir Jovasė („nežmogiškomis“ žaliomis akimis, nepaprastai liauna, įkūnijanti žolės ir vandens vėsą) – taigi, raudona ir žalia. Bet kyla įspūdis, kad mėlyna spalva joms nepaklūsta, nesusimaišo, lieka vieniša, išdidi ir baugi. O štai abiejų „tarpininkių“ žūtis tarsi liudytų, kad žalios ir raudonos spalvos simbiozė priklausytų juodai – žemės spalvai. Kūniška, „mėsiška“, pabrėžtinai fiziologiška Mauda ir trapi, augalą ar elfą primenanti Jovasė įkūnytų tuos žemiškos meilės pavidalus, kuriuos vadintume geismu (gašlumu) ir aistra (pasija) ir kurie priklauso gamtos kaitos ciklams, bet ne amžinybei.

Todėl, vaizduodama elegišką ir ramų vasaros vytimą („Vakarai čia slinko sunkūs, ilgesingi, kaip ir šmėkliški žmonių veidai, kuriuos jau paženklino rudens gelta. Virpėjo lapai ir aviečių stagarai, primenantys paukščių kaulus“; „Prasidėjo pelenaspalvės lietingos dienos. Horizonto linija skendėjo užlieta baltos miglos“, p. 227), autorė akcentuoja ne tik liūdną pasikeitimų neišvengiamumą, bet ir tvinksinčio metafizinio nerimo nuojautą – kad egzistuoja „kita būtis, atsiverianti per poetinę kalbą“ (p. 134). Romane „Brudenis“, galbūt kitaip nei ankstesniuose J. Skablauskaitės kūriniuose, šioji kalba, tebeatverdama realybę kaip kūrybingos žmogaus vaizduotės sritį, vis labiau krypsta į „mėnulio“ (taigi – nežemišką, nežmogišką) pasaulį ir traktuoja kūrybingumą kaip demoniškos galios atsivėrimą, perteikiamą ne tik somnambuliškais eilėraščiais, kuriuos vedžioja ne žmogaus, o demono ranka, bet ir „meniniais“ aktais, kurių neįmanoma suprasti kitaip kaip nusikaltimų (Kordelijos ir jos parankinių kriminalinė veikla nesusieta su jokiais finansiniais ar asmeniniais interesais, taigi prieštaraujanti sveikam protui).

Pasak nusikaltimo autorių, tokia „meninė“ veikla – „šalta, svaiginanti beprotybė, sukelianti neįsivaizduojamą katarsį“ (p. 134). Prisiminus kai kurias didelio visuomenės rezonanso sulaukusias vadinamąsias „šiuolaikinio“ meno akcijas (pvz., Nietscho darbai), kur menu galima laikyti užkonservuotą žmogaus kūną ar gyvulio skerdienos dalis ir netgi traktuoti tai kaip katarsio šaltinį, galima sakyti, kad mes kartais iš tiesų atsiduriame „mėnulio“ pasaulyje, kuriame patosą įkvepia ne gimimas, o mirtis.

Ne veltui ir „Brudenio“ finalas toks: nuostabi dama, kurios akys „šaltos kaip kovo dangus“ (p. 243), ateina numarinti Brudenio į viduramžių raupsuotųjų palatą, ir pūliuojančios nelaimingųjų žaizdos bei dejonės jai kelia ne gailestį, o įkvėpimą. Finalas gana iškalbingas, teigiantis, jog didelė šiuolaikinės kultūros dalis yra mirties kultūra; ir daugelis iš mūsų ją liudija, statydami savo barokines meno šventoves ant mirusiųjų kaulų. Kas šiandien gali liudyti gyvenimą – šventieji, nusidėjėliai, menininkai ar nusikaltėliai, – klausimas, kuris lieka atviras.