Bliuzas Ričardui Gaveliui

Sako, kad jis mėgo gerus daiktus, gerus gėrimus, gerus kvepalus, mėgo logiką, mirusių rašytojų draugiją ir bliuzą... Leidykla „Tyto alba“, ne vienus metus, iki pat rašytojo mirties bendradarbiavusi su Ričardu Gaveliu (1950–2002), išleidusi daugiau nei pusę jo sukurtų romanų ir viena pirmųjų parodžiusi, kad ir be valstybės institucijų protekcijos lietuvių literatūra gali sėkmingai gyvuoti ir rasti kelią pas skaitytojus, sugrojo „Bliuzą Ričardui Gaveliui“. Kaip sakoma įžanginiame leidėjų žodyje, ši knyga „turėjo gimti, ir gal net pati Ričardo dvasia kišosi į knygos rengimą“.

Tai liudija keletas beveik mistiškų įvykių. Praėjusiais metais leidykla sumanė išleisti atsiminimų apie Ričardą Gavelį knygą ir pakvietė bendradarbiauti rašytojo kūrybinio palikimo paveldėtoją jo žmoną Nijolę Gavelienę ir R. Gavelį pažinojusį poetą Antaną A. Jonyną – padėti surinkti atsiminimus iš rašytojo pažįstamų, artimųjų, buvusių kolegų, atrinkti iš jo archyvo nespausdintų užrašų, laiškų, nuotraukų. Netrukus beveik atsitiktinai paaiškėjo, kad kultūrologas Almantas Samalavičius jau yra surinkęs pluoštą pastaruoju metu rašytų, nespausdintų arba tik užsienyje skelbtų analitinių straipsnių apie R. Gavelio kūrybą, parengęs rinktinės jo eseistikos, skirtos bendrosioms kultūros, visuomenės gyvenimo problemoms, ir sumanęs šią medžiagą išleisti knygos pavidalu.

Niekas nevyksta atsitiktinai – straipsniai, kuriuose R. Gavelio kūryba analizuojama iš dabarties perspektyvos, remiantis naujomis literatūros mokslo teorijomis, paties R. Gavelio esė, stebinančios įžvalgumu, toliaregiškumu ir aktualumu, puikiai tiko prie atsiminimams skirtos knygos dalies, tarsi pratęsdami ją lengvai numanoma idėja: R. Gavelio kūryba, jo mintis yra ir liks gyvybinga, kiekviena karta, vis iš naujo apmąstydama egzistencines problemas, joje ras svarbių atsparos taškų.

Dar vienas atsitiktinumas, kuris knygos rengėjams pasirodė kone antgamtiškas, buvo susijęs su atsiminimų apie R. Gavelį paieškomis. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jos turėjo būti palyginti nesunkios, nes per anksti miręs rašytojas paliko daug jį pažinojusių amžininkų, tarp jų – žodžio meistrų, kurių tekstai jau savaime yra įdomūs. Tačiau netrukus tapo aišku, kad toks matomas žmogus, kurį daug kas prisimena kaip neprilygstamą pašnekovą, buvo išskirtinai atribojęs savo vidinį pasaulį nuo aplinkos, nebuvo linkęs į dideles draugystes ir atlapaširdiškumą, taigi jį pažinojusiems žmonėms, geranoriškai sutikusiems paryškinti šios išskirtinės asmenybės paliktą pėdsaką unikaliais įspūdžiais, iškilo sunki problema: kaip atverti šį „daiktą savyje“?

Negana to, vienas iš nedaugelio, kurį, anot N. Gavelienės, būtų galima vadinti tikru R. Gavelio draugu ir bendraminčiu, buvo dingęs be žinios. Tai studijų Vilniaus universiteto Fizikos fakultete draugas Levas, vėliau baigęs ir tuometinį Vilniaus dailės institutą. Ričardą ir Levą siejo panaši pasaulėjauta, beatodairiškas atsidavimas menui – intelektualinės įtampos kupinos abiejų draugų diskusijos atsispindi knygoje „Bliuzas Ričardui Gaveliui“ skelbiamuose R. Gavelio laiškuose.

Beveik dvidešimt pastarųjų metų buvo žinoma tik tiek, kad Levas išvyko gyventi į Izraelį. Ir štai visiškai atsitiktinai – bet turbūt neatsitiktinai – kaip tik ieškant galimų atsiminimų autorių R. Gavelio draugas atsirado. Paaiškėjo, kad jis pasikeitęs vardą ir pavardę ir yra žinomas Izraelio dailininkas Leo Ray. „Bliuzą Ričardui Gaveliui“ papuošė ne tik L. Ray atsiminimų tekstas, bet ir jo piešiniai.

Knygoje skelbiamų atsiminimų apie R. Gavelį gylį ir emocinę įtampą liudija ne tik patys tekstai, ne tik jų autorių pavardės, tarp kurių yra Liutauras Degėsys, Almis Grybauskas, Jurga Ivanauskaitė, Dalia Jazukevičiūtė, Valdemaras Kukulas, Vytautas Rubavičius, Valentinas Sventickas, bet jau vien tekstų pavadinimai: „Prisiminimų prisiminimai“, „Apie Ričardą Liūtaširdį“, „Raportas apie šmėklą, kuri save vadino Ričardėliu“, „Terminų traumuotas dendis“ „Ričardas nepažįstamasis“, „Įminklintas“, „Kas po antveidžiu“ ir t. t.

R. Gavelio kūrybos analizei skirtoje dalyje skaitytojai ras atidžių, profesionalių, bet nesustabarėjusių, originalių įžvalgų, kurių autoriai – jauni, į akademinę bendruomenę neseniai įžengę ir jau pripažinimą pelnę literatūrologai ir kitų sričių humanitarai.

Taip ir susibūrė bliuzo, kuriame nėra solistų, grupė, išplėtojusi pagrindinę temą, kurią galima apibendrinti taip: asmenybės, jos likimo ir kūrybos refleksija.