Bliuzas Ričardui Gaveliui

Iškart pasakysiu: Ričardas Gavelis buvo genijus. Ir paaiškinsiu, kodėl.

1. Kaip kūrėjas, jis pasižymėjo aiškiu, logišku bei daugialypiu pasaulio suvokimu ir turėjo griežtai apibrėžtą, konceptualią, filosofinę ir net metafizinę pasaulio viziją. Jis buvo menininkas, o ne mėnininkas. R.Gavelio žodžiais, „menas yra mokslo sapnas“ (p.145), o „mėnas tai absoliučiai nemąstymas, tai baltų debesėlių tarapapa ir panašiai“ (p.148).

2. R.Gavelio kūrybai būdinga originali bekompromisė pozicija ir priplėkusių kultūrinių tabu laužymas. Efemeriškų tautinių lietuviškų vertybių išniekintojas. Negailestingas „homo lituanus“, baisesnio už „homo sovieticus“, kritikas. „Visatos Subinės“ – vietos, kurioje sukauptas visas pasaulio blogis ir skausmas, – atradėjas. Tuo jis gali būti prilygintas F.Nietzsch’ei ir J.Joyce’ui.
3. R.Gavelis, kaip menininkas, niekada nebuvo ir nebus oficialiai pripažintas literatūros elito. Keista, tačiau tai dar vienas (ir tikriausias) jo genialumo įrodymas. Nepriklausoma intelektualo laikysena kėlė ir kelia kultūros „bonzų“ įtūžį bei aklą neapykantą tiek sovietmečiu, tiek dabartinės gadynės laikais. Autorius nepagerbtas jokiomis oficialiomis premijomis, ką kalbėti apie Nacionalinę. (V.Kvietkausko įsteigta Vilniaus TV premijukė šiame kontekste atrodo juokingai graudžiai.) „Iškanukinti“ arba „išsikanukinę“ oficiozinės kultūros veikėjai supranta, myli ir gerbia tik panašius į save „kanukus“.

Jei tauta nemyli genialių savo vaikų, reikia jai padėti. Pagalbon suskubo leidykla „Tyto alba“, 1997–2002 m. išleidusi paskutinius tris R.Gavelio romanus. Praeitais metais pasirodė ankstyvųjų R.G. apsakymų rinktinė „Tylos angelas“, dabar – ši knyga, vėliau bus perleisti visi 7 romanai. Greičiausiai bus taip: sakai „Ričardas Gavelis“, o galvoje turi „Tyto alba“, ir atvirkščiai.

Šią knygą surijau per porą prisėdimų. Padirbėjo sudarytojai ir leidėjai. Malonu skaityti R.G. artimųjų, bičiulių, bendradarbių bei sugėrovų atsiminimus (įdėtas net trumpas V.Sventicko, LRS pirmininko 1994–2004 m., vieno iš „bonzų“, tekstas). Gera matyti vienoje vietoje surinktus mažne geriausius R.G. eseistinius straipsnius. Labiausiai nustebino ir užbūrė skyrius „Laiškai“. R.Gavelio – teorinės fizikos studento – susirašinėjimas su studijų draugu Levu Raibšteinu 1980-1981 metais. (Vėliau šis baigė dailės studijas, pasivadino Leo Ray ir išvyko į Izraelį.) Ech! Kiekvienas laiškutis puikiai paro­do, kokia košė tais laikais virė dvidešimtmečio (!) galvoje. Netikėtų minčių žiežirbos, žaibiškos įžvalgos, loginiai piruetai, jaunatviškas įkarštis ir troškimas surasti kažkur giliai slypinčią TIESĄ...

Apmaudus tik vienas dalykas. Knyga sudaryta pagal lietuvišką „kanukišką“ principą – apie mirusius arba gerai, arba nieko. Jei atsiminimai – tai tik gražūs, jei recenzijos – tai tik teigiamos. Kodėl sudarytojai neįtraukė „triuškinančių“ LLTI atstovų recenzijų? A.Nykos-Niliūno pastabų? Anuometinių LRS kūrybinių sekcijų posėdžių kalbų? Nors pats R.Gavelis šiuos žmones atvirai vadino „davatkomis ir idiotais“ (pokalbis su S.Geda, p. 233), tačiau jų nuomonės būtų pagyvinusios šį per daug „teisingai teigiamą“ leidinį. Taigi apmaudu, kad šios knygos negaliu pavadinti bliuzu. Tik kantata. T.y. ką nors šlovinančiu kūriniu.

Įvertinimas: L

Vertinimo paaiškinimai:
L – literatūra.