Baras po jūra

Labai nemėgstu knygų (kaip, beje, ir filmų, muzikos etc.) skirstyti griežtai pagal žanrus (juolab kad ribos tarp jų nyksta), kaip sakoma, „dėlioti į dėžutes“. Na, nepatinka man tai. Bet jei tai daryčiau, ši knyga pateiktų į skyrių, kuris vadintųsi „Chameleonai“. Autorius – taip pat. Į toli gražu ne storiausią knygą sutelpa dvidešimt penki pasakojimai. Ir kiekvienas skirtingas ne tik siužetu, bet ir žanru bei stiliumi.

Pradžia paprasta: išėjęs pasivaikščioti prie jūros, pasakotojas pamato, kaip senis šoka į vandenį su visais drabužiais, ir puola jo gelbėti. Tačiau po vandeniu jie abu patenka į barą, kur jau susėdę laukia dar keliolika žmonių, šuo ir jo blusa. Pasirodo, šįvakar kiekvienas turi papasakoti kokią nors istoriją. O dabar įsivaizduokite, jei šiame bare sėdi ne „vyras su randu“, ne „šviesiaplaukė raudona suknele“, ne „vaikinas į viršų sušukuotais plaukais“, o skirtingi geriausi XX amžiaus rašytojai. Ir kiekvienas pasakoja savo istoriją (novelę ar dar kaip ten pavadinus). Ir ką gi mes gautume? Ogi šią knygą.

Nesiginčiju dėl S. Benni išprusimo. Šis kūrinys aiškiai įrodo, kad autorius labai gerai susipažinęs su literatūros klasika. Visai nesunku atpažinti Agathą Christie (pasakojimas „Priscila Meipl ir antrosios C nusikaltimas“). Greta dera rytietiškų (indiškų) pasakų motyvais parašyta istorija „Keturi Kulalos šydai“. Michailo Bulgakovo herojų primenantis velnias apgaunamas pasakojime „Įžymiausias Prancūzijos virėjas“. Amerikinių siaubo filmų bei Stepheno Kingo kūrybos šešėlis velkasi novelėje „Degalinės siaubas“.

Atskirai verta paminėti ilgiausią šios knygos istoriją „Oleronas“. Nežinau, galbūt būsiu šiek tiek subjektyvus, kadangi Edgaro Allano Poe kūryba man kelia susižavėjimą, tačiau ši novelė man atrodo stipriausia. Atrodo, nieko ypatingo: rūkas, pasiklydęs keleivis, patenkantis į buvusio moksladraugio šiurpius namus. Nors siužetas atrodo daug kartų girdėtas ir eksploatuotas, dėl pagavaus pasakojimo stiliaus bei nuolatinės įtampos šis kūrinys vertas pagarbos.

O dabar apie tai, ką kritikai laiko viena stipriausių S. Benni kūrybos savybių – humorą. Na, mėginimų kurti juokingas istorijas čia apstu. Kartais jos net išspaudžia šypseną. Tačiau kai kur akivaizdžiai perlenkta lazda. Kad ir undinės papasakotame trumpame kūrinėlyje „Šimizė“:

„Gyveno kartą ošamis šamis, įsitaisė jis vezešamoje ant voobos viršūnės.
-- Šimi, man nereikia nei tavo karūnos, nei tavo lazdos, noriu tavosios šamizės.
-- De šimitį dėė, -- nusijuokė ošamis šamis, -- ieškok jos. Jei vezešėje pamatysi mano šamizę, pasiimk ją“.

Tai – jau penktadalis novelės. Ir, drįstu pareikšti, kad ji nei buvo juokinga, nei įdomi, o pabaigoje išvis pasijutau kaip išgėręs arbatos su druska (sako, sveika, bet neskanu). Todėl šį pasakojimą dedu į šuns dienas, kaip ir banalokai nuskambėjusius „Achilą ir Etorę“, „Įsimylėjusį marsietį“ ar „Kalifornijos kraulį“. Gerai, pripažįstu, kad man, tūlam lietuviui, galbūt nėra visiškai suprantamas itališkas humoras. Bet jei jau esu toks vyžotas būras, tai juo ir noriu likti.

O pabaigai pacituosiu visą „Trumpą pasakojimą“, kurį baro lankytojams paporino Juodojo šuns blusa.

„Gyveno kartą žmogus, kuris niekaip negalėdavo užbaigti to, ką pradėjo. Jis suprato, kad toliau taip gyventi negalima. Tad vieną rytą atsikėlė ir tarė:
-- Aš nusprendžiau: nuo dabar visa, ką pradė...“