Baltijos jūra ir Lietuvos laivynas

Visų pirma tenka pastebėti, kad jūros tema lietuvių literatūroje, tiek mokslinėje, tiek pramoginėje, rašoma itin mažai. Stambiausių Lietuvos knygynų tinkluose dažnai susiduriame su faktu, kad nėra nė vienos lietuvių (ir ne tik lietuvių) autorių knygos apie jūros gamtą, laivus, uostus, keliones jūromis ir atradimus. Nerasime jūros tema ir nuotykių literatūros. Turime pagrindo manyti, kad tokia padėtis tikrai ne atsitiktinė, tai – ilgalaikio lietuvių mentaliteto formavimosi ypatumas. Net šiandienėje mūsų visuomenėje jūra dažniausiai siejama su atostogomis, meile smėlio paplūdimiuose, su įvairiais šventimais prie jūros. Tiesa, viena mūsų mentaliteto naivioji dalis siejasi su visuotine jūros gamtos apsauga: „susikibkime rankomis: jūra miršta“, „greitai bus nuplauta Palangos bažnyčia“, „neleisime darkyti gintarinio kranto visokiais uostais ir prieplaukomis...“ Iš tikrųjų pozityvu yra kelti jūros apsaugos klausimą, bet argi jūra tik globalaus kraštovaizdžio dalis, kurį dera išsaugoti ateinančioms kartoms, nežengiant konkrečių žingsnių? Kitais požiūriais Lietuvos visuomenės nuostatos dėl jūros iš esmės neformuojamos.

Štai tik keletas faktų. Lietuvos mokyklose nė vieno dalyko programa mokiniams nesuteikia kompleksinių žinių apie jūrą. Jų nėra nei istorijos, nei biologijos, nei fizikos kursuose. Jūros temos fragmentų bergždžiai ieškosime matematikoje. Lietuvos mokinių sprendžiamų uždavinių sąlygose laivas tam tikru greičiu neplaukia iš Klaipėdos į Liepoją, mokiniai nesužino, kodėl atstumai jūroje matuojami ne kilometrais. Per chemijos pamokas nepaaiškėja išskirtinės jūros vandens savybės, o daugybę metų mokantis muzikos, neišmokstama nė vienos dainos apie jūrą. Tai ne smulkmenos, juk taip išugdyti žmonės prarado okeaninį žvejybos laivyną, toks mentalitetas lėmė tai, kad iki šiol teturime vienintelį uostą ir esame vienintelė Baltijos valstybė atvirame jūros krante neturinti nė vieno mažųjų laivų uostelio...

Raimundo Baltuškos knyga „Baltijos jūra ir Lietuvos laivynas“ atsako į daugumą klausimų, kodėl mes, gyvendami prie jūros, dažniausiai neįvertiname jos geopolitinės reikšmės, jos išskirtinių transportinių galimybių (60 % pasaulinių pervežimų), daug didesnio jūrinių valstybių gyventojų verslumo ir t. t. Pažvelgę į žemėlapį pamatysime, kad prie jūros daug tankiau gyvenama, čia aukštesnė ir pasaulinė kultūra, guviau plėtojamas verslas, aukštesnis pragyvenimo lygis, čia įsikūrusios daugumos valstybių sostinės.

Būtent nuo čia, t. y. nuo geopolitinio jūros poveikio valstybei ir visuomenei, autorius pradeda savo studiją, teiginius paremdamas literatūros šaltiniais, nuorodomis ir iliustracijomis. Primenama, kad dar XX a. pirmoje pusėje apie Baltijos geopolitinį ir ekonominį vaidmenį rašė Kazys Pakštas, Mykolas Römeris, rašė ir Stanislovas Tarvydas, ir netgi tautos prisikėlimo patriarchas Jonas Basanavičius. Kaip aiškėja, istorinės galimybės taip pat nebuvo palankios jūrinėms mūsų tautos nuostatoms formuotis.

Knygos skaitytojas vedamas istorijos vieškeliais, pradedant nuo vikingų ir kuršių, prūsų jūrinių tradicijų. Tinkamiausios sąlygos joms formuotis buvo pietų Baltijoje. Čia anksčiau išsivystė karinė vikingų organizacija, čia buvo pastatyti puikiomis savybėmis pasižymintys laivai. Į vikingų grobiamuosius ir prekybinius žygius ilgainiui panašiais žygiais sugebėjo atsakyti ir kuršiai bei prūsai. Taigi, knygos autorius formuoja nuomonę, kad X–XI a. baltų genčių jūrinis mentalitetas beveik prilygo, o kai kuriais atžvilgiais gal net pranoko, vidutinio Baltijos šalių gyventojo jūrinės praktikos, tuometinės kovos arba pasaulėjautos lygį. Deja, prasidėję kryžiaus žygiai, vokiečių ordinų įsigalėjimas baltų tautas iš esmės atskyrė nuo Vakarų Europos ir augančios jūrinės kultūros. Nors žemaičiai ir Lietuva neleido susijungti kryžiuočių ir kalavijuočių ordinams, tačiau ir šie neleido Lietuvai laisvai naudotis jūros krantu ir uostais. Tuo metu Baltijoje dominuojančius vikingus keitė daug pažangesnė jūreivystės, karybos ir prekybos kultūros organizacija – vokiečių prekybinių miestų sąjunga – Hanza.

R. Baltuška labai nuosekliai parodo Hanzos sėkmės ir jėgos šaltinį: jūrų laivyną ir prekybinius ryšius. Dėl jų Hanza įsigalėjo tiek Šiaurės, tiek Baltijos jūrose ir darė ypač didelę įtaką ištisų valstybių politikai ir ekonomikai. Iš esmės Hanza ėmė valdyti ir Lietuvos užsienio prekybą. Nei Lietuva, nei Lenkija neturėjo nei joms pavaldžių uostų, nei laivynų. Visa prekyba vyko per Hanzos valdomą Dancigą, Rygą, Karaliaučių ir tik šiek tiek per Klaipėdą. Net Vytauto laikais iki Juodosios jūros išsiplėtusi valstybė ten nesukūrė jokio forposto nei karui, nei prekybai.

Labai įdomias ir pamokančias įžvalgas autorius pateikia antrame skyriuje, kur aptariamos XVI a. vykusio Livonijos karo pamokos. Šis karas, kuriame dalyvavo kone visos Baltijos valstybės, ko gero, pirmą kartą valstybės vadovams atskleidė laivyno svarbą – jis suteikia kariuomenei tiek manevro laisvę, tiek padeda spręsti jos aprūpinimo klausimus. Kaip tik šiame istorijos etape pagal Žygimanto Augusto potvarkį atsiranda vadinamoji Jūrų komisija ir vienas pirmųjų admiralitetų Europoje. Gdanske (Dancige), vėliau Pucke imamas kurti karinis laivynas, nedraugiškų šalių laivams puldinėti pasitelkiami kaperiai. Prasidėjusi bendra Abiejų Tautų Respublikos suirutė sutrukdė karinį laivyną išplėtoti. Šiame kare Abiejų Tautų Respublika įgijo teisę naudotis ilga Livonijos kranto atkarpa, uostais, Dauguvos upe. Deja, šis laimėjimas, neturint išplėtoto laivyno, buvo trumpalaikis. Laivyno ir aktyvios laivybos reikšmę autorius puikiai parodo mūsų valstybės vasalo – Kuršo kunigaikštystės laimėjimais valdant kunigaikščiui Jokūbui Ketleriui (Jacob Kettler). XVII a. per jo keturiasdešimties metų valdymo laikotarpį buvo sukurtas galingas laivynas, išplėtoti Liepojos ir Ventspilio uostai, įsigyta kolonijų, išvystyta manufaktūrinė gamyba. Mūsų istorijoje panašių laimėjimų autorius neaptiko.

Knygoje taip pat aptariami XVII–XIX a. Baltijos regione vykę įtakų persiskirstymai tarp Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos, Švedijos, vėliau prisijungė ir Vokietija. Šiame laikotarpyje Abiejų Tautų Respublika prarado valstybingumą, taigi ir galimybę kurti kokį nors laivyną. Tokia galimybė atsirado tik XX a. pradžioje, po daugiau kaip 120 metų.

Lietuvos jūrų politikos siekiams tarpukaryje skirtas gana platus penktas knygos skyrius. Čia aptarta tarptautinė padėtis nepriklausomos mūsų valstybės kūrimosi laikotarpiu ir Lietuvos norai bei rūpesčiai, susiję su Klaipėdos kraštu. Primenami žymiausi žmonės, kurie dalyvavo kuriant Lietuvos jūrų ūkį, t. y. uostus ir laivyną, organizuojant prekybą, sudėtingomis nedraugiškų šalių apsupties sąlygomis sukuriant jūrų ideologiją.

Knyga baigiama šiandienės Lietuvos jūrų ūkio aktualijomis, daugiausia dėmesio skiriant karinio laivyno kūrimui. Pastarasis klausimas nušviečiamas išsamiausiai, nes autorius buvo vienas svarbiausių šio vyksmo veikėjų. O Lietuvos laivyno ir Baltijos jūros šiandienos geopolitinei padėčiai šiame skyriuje dėmesio skiriama mažiau. Anot R. Baltuškos, 1990–2000 metai – tai tikrai turtingas įvykių laikotarpis, jis vertas ne vienos atskiros knygos.

Apibendrinant galima teigti, kad knygoje pateikiami gana aiškūs atsakymai į jos pradžioje iškeltus klausimus. Į mūsų pajūrį IX–XI a. kėsinosi vikingai, nors siekė įsitvirtinti ir kuršiai, XII–XV a. čia viešpatavo kryžiuočiai ir Hanza, XVI–XIX a. pajūryje ir jūroje skirtingu laiku vyravo tai švedai, tai rusai, nors prekybos vadžias išlaikė vokiečiai. Šiame laikotarpyje susiformavo pirmieji Lietuvos siekiai įsitvirtinti jūroje ir gimė iškilios asmenybės, kurios suprato jūros ir laivyno reikšmę. XX amžius mūsų kraštui suteikė dvi progas tapti tikra jūrine valstybe. Tarpukariu jūrų politikos vadžias pirmą kartą perėmė Lietuva, tačiau tuo metu dar vyravo vokiškas kapitalas, dauguma specialistų dar buvo nelietuviai. Vis dėlto šis laikotarpis dabartinei žmonių kartai suteikė progą atkurti valstybingumą, jūrų ūkį ir laivyną. Jei dar keltume klausimą, kodėl vidutinio šiandienos lietuvio jūrinis mentalitetas apibrėžiamas atostogomis prie jūros, prisiminkime, kad sovietmečiu mūsų tautiečiai kuravo tik kurortų ūkį...

Knyga labai patriotiška. Tai Lietuvos istorija geopolitiniame Baltijos jūros kontekste su gausybe vardų, datų, įvykių. Nėra abejonės, šiame kontekste vyrauja karinio laivyno svarbos klausimas. Studija išsami ir išreiškia naują, iki šiol mažai aptartą, požiūrį. Kitaip nei suomių autorius M. Klingė (Baltijos pasaulis, 1996), Raimundas Baltuška įrodo, kad Lietuva prie Baltijos buvo ir yra.