Baltas

Paulius Lai Vėjus (kad būtų aiškiau – Laisvas Vėjas) Normantas: „Kai bekraštėje jūroje / Banga pavys bangą, / Tada ir aš sustosiu“.

Gruodžio viduryje Kauno architektų namų parodų salėje įvyko keliautojo, fotografo ir poeto P. Normanto knygos „Baltas“ pristatymas. Pakabinamą, iš abiejų pusių verčiamą, sulankstomą UAB „Petro ofsetas“ leidyklos-spaustuvės darbuotojų rankomis įrištą, akiai neįprastą 10,5 metrų ilgio „armoniką“, eksponuojamą ant galerijos sienos, gausiai susirinkę kauniečiai čia pat skaitė, aptarinėjo fotografijas ir eilėraščius, gurkšnojo vengrišką vyną. Gražu buvo regėti, kaip į kultūros renginį atėję žmonės stoja į eilutę įsigyti daugiau kaip pusšimtį litų kainuojantį leidinį.

Po to, kai buvo parodytas režisieriaus Rimo Morkūno dokumentinis filmukas-etiudas „Paulius“, prabilo susitikimo vedėjas, architektas Audrys Karalius. Jis pagyrė gražiai formą bei turinį sujungiantį knygos dizainą, kalbėjo, koks yra muzikalus, ritmiškas rinkinys „Baltas“, aiškino apie žiūrėtojui ir skaitytojui atsiveriančias pasaulio matymo ir kūrybos erdves.

Poetas Gintaras Patackas pastebėjo: „Rytai – nebloga atsvara, kad nenugrimztume į Atlanto vandenyną. Pauliaus „armonikos“ muziką galima išgirsti ir Paryžiuje, ir Šanchajuje“.

Fotomenininkas Romualdas Rakauskas buvo griežtesnis: „Labai abejoju, kad nuo Everesto geriau įmatoma lietuvių tauta. Mes abu su Pauliumi žemaičiai, kaimynai. Papilėje yra unikali, vienintelė Lietuvoje penkiolikakamienė liepa, o Paulius praregi kažkur kitur...“

Kad būtų intriga, supriešinkime kalbėtojus. A. Karalius pasakojo, kaip keliautojas P. Normantas gali dvi valandas vardyti vietovardžius ir rodyti tūkstančius negatyvų, R. Rakauskas replikavo, kad svarbu ne skaičių efektas, Audrys pastebėjo, kaip ankstesniuose albumuose vyravusį dramatizmą aštuntojoje P. Normanto knygoje keičia šviesumas, akcentavo leidinio informatyvumą, skaudų išgyvenimų tikrumą, Romualdas pritarė ir patarė ant gero dokumentalisto pečių per jėgą netempti profesionalaus menininko švarkelio...

Pykčio, suprantama, nebuvo, juk susibūrė daug seniai pažįstamų bičiulių, kolegų, menus jaučiančių ir suprantančių klausytojų. Tapytojas Alvydas Bulaka sakė: „Pauliui kelionė – kaip iššūkis. Jis niekada nepamiršo ir nepamiršta Lietuvos. Gražu, kai Normantas, lyg kokios gyvatės įkąstas į užpakalį, lekia ir lekia. Kažką atrasdamas, kažką prarasdamas“. Poetas Gintautas Dabrišius burbtelėjo: „Apie gyvatę – straipsnio pavadinimas“.

P. Normantas trumpai papasakojo apie savo keliones, pastangas sujungti Tibetą ir Lietuvą, pakvietė susirinkusiuosius į sausio 19 d. toje pačioje Architektų sąjungos galerijoje įvyksiančią parodą „Karai ir taika“, skirtą vengrų fotodokumentalisto Roberto Capa atminimui.

Lai Vėjus tuo metu vėl bus kelyje: „Baltas drauge, storas sniege, / Prislėgęs dantytą kalno viršūnę, / Šį vakarą mes būsime trise“.