Baltas

Kelias ir pažinimas – kupinos didžios prasmės metaforos, jos brėžia žmogaus gyvenimo perspektyvas, formuoja asmenybę, leidžia atsiskleisti netikėtoms jos briaunoms. Kalbant apie įžymų keliautoją po Rytų šalis, fotografą, poetą, meno kolekcionierių Paulių Normantą, šios pamatinės daoistinės pasaulėžiūros sąvokos tampa raktu į jo pasaulio suvokimo ir kūrybos filosofiją. Jau didis kinų mąstytojas, daoistinių „klajonių bekraštybėje“ pagrindėjas Zhuangzi suvokė, kad kelionės padeda pažinti ne tik supantį pasaulį, kitas tautas, žmones, jų gyvenimo būdą, kultūros vertybes ir simbolius, tačiau pirmiausia patį save, išplėsti dvasios erdves.

Piligrimystė ir klajonės – įvairiose civilizacijose gerai žinomas reiškinys: susipina idealų paieškos ir siekimas atsiriboti nuo vulgarių kasdienio gyvenimo vertybių, esmiškai pakeisti žmogaus būtį, suteikti jai aukštesnę prasmę, ypatingas erdvines ir laikines formas. Todėl įvairiose civilizacijose tokie svarbūs klajotojo ir piligrimo vaizdiniai – žmogaus, atviro pasauliui ir jo įspūdžiams, nesureikšminančio savęs, reginčio aplinkinio pasaulio grožį ir įvairovę. Daugelis gyvenimo prasmės ieškotojų, tiesos klajotojų, savo laiku traktuoti kaip keistuoliai ar autsaideriai, vėliau tapo žmogiškosios kultūros pasididžiavimu. Prisiminkime Buddhą, Konfucijų, Laozi, Zhuangzi, Demokritą, Platoną, Du Fu, Saigyo, Basho, Saadi, Rumi, Dantę, Byroną, Baudelaire'ą ir gausybę kitų... Kelias (Dao), besikeičiantys kraštovaizdžiai, architektūros siluetai, pažintis su naujais žmonėmis kūrėjui visuomet buvo svarbus dvasinio įkvėpimo šaltinis.

Neįprasto likimo asmenybė, kovotojas už pavergtų tautų teises ir aistringas Rytų tautų kultūros propaguotojas Paulius Normantas taipogi paliko namus, ramų gyvenimo būdą vardan didžiojo pažinimo kelio. Jo pasaulėžiūra artima daoizmui, formavusiam tokį mąstytojo, išminčiaus idealą, kurio esminiai bruožai – pasitraukimas nuo išorinio pasaulio šurmulio į natūralų gamtos prieglobstį. Daoizmo adepto klajonės bekraštybėje vyksta iš karto dviem lygmenimis – dvasios pasaulyje ir gamtos stichijoje, atokiais keliais ir klystkeliais.

Paulių pažįstu jau trečias dešimtmetis ir nedvejodamas galiu teigti, kad buvimas kelyje suformavo šią aistringą asmenybę, sudaro jos gyvenimo prasmę, verčia neramią sielą nuolat judėti į priekį, tobulėti, atskleisti nepažįstamas geografines ir dvasios erdves.

„Kelionė, - sako Normantas, - tai pergalė prieš neviltį, nusivylimą ir mirtį“. Pažinimo alkis vedė klajotoją ne tik į tolimus egzotiškus Rytų kraštus, tačiau ir į garsiai nedeklaruojamą prisirišimą prie konkretaus gimtojo kraštovaizdžio, atsiribojant nuo siaurų egoistinių nacionalinių interesų. Taip gimė plačių pažiūrų humanistas, jaučiantis atsakomybę už visą pasaulį, kančias ir neteisybę išgyvenančias negausias engiamas ir nykstančias tautas.

Kelionės atšiauriais Azijos, ypač Tibeto plokštikalnio ir Himalajų keliais neatsiejamos nuo vienatvės, tačiau Normantas prisijaukino ją, išmoko kalbėtis su savimi, išplėtojo jusles, įsiklausė į pasaulio garsus, išgirdo kitiems negirdimą būties muziką, neregimas spalvas. Tikro klajotojo nesustabdo sunkumai, jis gali nakvoti kalnų tarpeklyje, apleistoje trobelėje, iš medžio šakų supintos palapinės prieglobstyje. Iš tiesioginio kontakto su jį supančio kosmoso stichija, gamtos pasaulio vaizdiniais, garsais, įspūdžiais, žmonėmis gimsta geriausi Normanto fotografijos lakštai ir eilės. Jo sukurtos fotoepopėjos – ne tik įamžinti asmeninės patirties įspūdžiai, bet ir didžiai vertingi unikalių tautų kultūros istorijos, antropologijos, etnografijos, fotomeno istorijos dokumentai. Jau daugiau nei du dešimtmečius Normanto „rašomame“ daugelio egzotiškų Rytų tautų ir etninių grupių fotometraštyje užfiksuota daug svarbių istorijos faktų, detalių, spalvingų personažų, nykstančių kultūrų pėdsakų, kuriuos taip svarbu šiandien priminti pasauliui. Tik kol kas jo metraštinės epopėjos reikšmė ateičiai dar menkai suvokiama.

Nauja, aštuntoji skaitytojams pateikiama Normanto knyga yra  unikalus  projektas,  kuriame  konceptualus vizualumas derinamas su kitų juslių galimybėmis. Tai dviejų skirtingų šios asmenybės kūrybinės raiškos formų ir kelių simbiozė. Vienas – jau gerai iš daugelio fotografijų ir autorinių knygų mums pažįstamas fotografo, o antras – poeto klajonių kelias, kupinas subtilių poetinių simbolių, metaforų, estetinių užuominų. Abu šie keliai knygoje, kaip ir realiame gyvenime, išsišakoja į daugelį kitų takelių ir klystkelių, tačiau nuolat susipina ir veda į pagrindinį tikslą.

Vizualinis knygos pjūvis aprėpia daugybę įspūdingų vaizdų – Tibeto, Indijos, Nepalo, Kambodžos, Tailando, Birmos, Vietnamo, Indonezijos ir kitų kraštų, po kuriuos jam teko keliauti. Vaizdų eilė čia konstruojama ne geografiniais, o klasikinės kinų numerologinės filosofijos principais, keturiomis stichijomis – Žeme, Vandeniu, Ugnimi, Oru – ir Medžiu.

Normantui būdingas įdėmus žvilgsnis į konkretaus krašto landšafto, gamtos ypatumus, architektūros siluetus, detales ir žmones. Jam vienodai svarbus panoraminis tikrovės fiksavimas ir dėmesys mažiausiai detalei.

Vizualinę knygos struktūrą papildo ir eilės. Kyla klausimas, kodėl Paulius pasirinko haiku poetinę formą. Tikriausiai todėl, kad šios itin glaustos japonų lyrikos žanro formos (3 eilučių, 17 skiemenų eilėraštis) esmė – autentiškas kūrėjo santykis su vaizduojamu objektu, sugebėjimas prigesinti savąjį aš ir, poetiškai išskaidant ar išplėšiant gamtos elementus, atskira detale atskleisti Visumą. Kita vertus, haiku – tai daug laisvės minčiai, estetinei užuominai teikianti poetinė forma, tobulas jautriausių dvasios poslinkių ir minčių išsakymo būdas.

Miniatiūrinė klasikinė japonų poezijos genijaus Basho išpuoselėta haiku poetinė forma jungia du skirtingus griežto kanono apibrėžtus pasaulio suvokimus: pirmasis, universalus kosminis, poetą tiesiogiai sieja su gamtos pasauliu, nuolatine metų laikų kaita, nurodo žmogaus priklausomybę amžinam būties ciklui, ir antrasis, lokalinis, konkretus daiktinis pasaulis su jam būdinga kasdienių įvykių visuma. Šis haiku dvilypumas padeda išplėsti meninę lakoniškos poetinės formos erdvę ir sudėtinga įvaizdžių, asociacijų, užuominų seka sujungti kasdienybės ir amžinybės lygmenis.

Normanto haiku ne visuomet paiso klasikinėje japonų poezijoje nusistovėjusių griežtų kanonų. Iš pirmo žvilgsnio aiškūs, paprasti, tačiau kartu jie kupini gilios minties, užslėptų jausmų, kontempliatyvaus požiūrio į pasaulį, pasinėrimo į dvasinę jungtį su gamta. Jo eilėse daug meditacijos, vidinio nuskaidrėjimo, filosofinių apmąstymų, elegiško liūdesio, o neretai ir išorinio formos grubumo, pabrėžtino vaizdinių žemiškumo. Pats kūrybos aktas čia skleidžiasi kaip spontaniškas būties atsivėrimas, intuityvi užslėptos metafizinės reiškinių esmės įžvalga. Pauliaus eilėms būdingas ypatingas nuoširdumas, jos tarsi atskleidžia jungtį su paprastu kasdienišku, nuolatos besikeičiančiu gamtos grožiu, padeda jam kaupti Visatos energiją, kurią jis vėliau spinduliuoja daugelyje geriausių savo fotografijos lakštų.