Baimė ir drebėjimas

Sakoma, kad egzistuoja dvi civilizacijos, kuriose svetimšaliui adaptuotis labai problemiška. Japonų ir prancūzų. Tiesa, Amélie Nothomb – belgė. Tačiau kultūriniai Prancūzijos ir Belgijos santykiai panašūs į Vokietijos ir Austrijos. Kai dar nebuvo ES, austrai ant savo leistų knygų net kainas rašydavo dvi: šilingais ir doičmarkėmis. Belgų menas taip pat labai glaudžiai susietas su Paryžiumi ir be jo tiesiog neįsivaizduojamas. Trumpiau tariant, šių valstybių kultūrinė erdvė visada buvo vientisa. Turbūt gera jaustis vienos kultūros dalimi su gerokai didesniu kaimynu. Didesnė rinka. Lengviau prasimušti. Tapti žinomam. Pasitenkinti.

A. Nothomb šlovė išaugo netikėtai, tarytum per vieną naktį. Pagal jos romanus dabar statomi filmai ir spektakliai. Ji gauna prestižines premijas. Vadinasi, čia slypi kažkoks grūdas. Keista. Pradedu nesuprasti europiečių, o tiksliau – prancūzų, vertinančių tokius anoreksinio stiliaus skaitalus. Tai lyg specialiai scenai parašyti scenarijai, kurių literatūrinė medžiaga susideda daugiausiai iš dialogų, ir viskas vyksta vienoje uždaroje erdvėje. Su gero lesbietiško cinizmo doze.

Nes problema labai paprasta. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Būtent: jei problemos supratimas ne tavo nosiai, tai bandai ją pritaikyti savo nosiai. Bandai užrištomis akimis čiupinėti dramblį ir suprasti, kaip jis atrodo. Kas pavyksta? Pavyksta tik autofikcinė pasaka apie nevykėlę princesę, pavirtusią pelene. Apie belgę, atsiradusią vos ne kafkiškoje japonų verslo bendrovės aplinkoje ir desperatiškai bandančią adaptuotis, bandančią adaptuoti šią aplinką sau, o ne adaptuotis joje. Išeina visiškas absurdas. Nuopuolis. Gyvendami tarsi perpildytame laive, japonai turi savo beprotybės ypatumus. Juos perprasti beveik neįmanoma. Perprasti europietišku protu. Ir knyga visai ne apie Japoniją. Tokį tekstą galima parašyti neišeinant iš namų. Knyga apie darbą absurdiškoje korporacijoje, kartais prilygstantį darbui, B. Sruogos aprašytam „Dievų miške“.

Suaugusi nusprendžiau nepasiduoti didybės manijai ir nutariau japonų įmonėje dirbti vertėja. Deja, tai man buvo pernelyg gerai, ir aš turėjau nulipti hierarchijos laipteliais žemyn ir tapti buhaltere. Bet mano socialinis krytis neturėjo jokių stabdžių. Taigi buvau paskirta į visiško niekio postą. Nelaimei, – ir tai turėjau numatyti, – visiškas niekis man dar buvo pernelyg gerai. Ir tada sulaukiau paskutinio paskyrimo: tapau unitazų valytoja.

Maždaug toks gan juokingas siužetas (tik skaitant juntama, kad išversti buvo galima ir juokingiau), pasibaigęs išvykimu iš Tekančios Saulės šalies. Beje, A. Nothomb šaipymasis iš japonų panašus į mazochistišką mūsų eseisčių ironiją, nukreiptą į save ir pasaulį. Kažkas artimo jau visų primirštai garsiajai „Strekozai“, tik su specifine azijietiška egzotika. O pavadinimas, iš karto keliantis asociacijų su S. Kierkegaard’o veikalu apie egzistencinį žmogaus ir Dievo ryšį, tėra pigi japoniško etiketo parafrazė: imperatoriškame elgesio normų sąvade numatyta, kad į imperatorių būtų kreipiamasi su „baime ir drebėjimu“. Tad iš pirmo žvilgsnio – jokio gilesnio egzistencializmo.

Keisti tie europiečiai. Jiems labiau patinka diletantiškas melas nei išgyventa tiesa. Tokie fantazminiai kūriniai apie Rytų kraštus, pradedant Marco Polo ar Radvila Našlaitėliu, baigiant J. R. Kiplingu ir A. Nothomb, kuriantys stereotipus, neturi nieko bendro su realybe. Bet gal tikrai žmonės be galo skirtingi ir susikalbėjimas beveik neįmanomas? Nes sakoma, kad pasaulyje religijų tiek daug, kad žmonės negalėtų pamilti vienas kito. Ir kad svetimo skausmo tikrai nebūna. Ką gi. Jei taip, po mūsų nors ir tvanas!